Petro iš Dusburgo kronikoje Sūduva minima kaip viena iš vienuolikos Prūsijos žemės dalių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Dabartinės Suvalkų apylinkės, įskaitant Vygrių ežeryną, buvo centrinė jotvingių arba sūduvių teritorijos dalis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 61
145). Dab. Suvalkų apylinkės (Vygrių ežerynas) buvo centrinė jotvingių (sūduvių) teritorijos plačiąja prasme dalis.
Ordinas turėjo tuojau paimti vakarinį Sūduvos ruožą ir Žemaičių dalį nuo Raudonės įtekėjimo į Nemuną iki Klaipėdos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 362
Ordinas turėjo tuojau paimti vakarinį Sūduvos ruožą ir Žemaičių dalį — į vakarus nuo Raudonės įtakos į Nemuną iki Klaipėdos^12. Visa kita Žemaičių ir Sūduvos dalis iki Nemuno turėjo atitekti ordinui po pusbrolių mirties. Zigmantas nepripažino nė Lenkijos teisių į ginčijamą Kulmą ir Pamarį.
Melno sutartimi Lietuva iš Sūduvos girių laimėjo daugiau, negu Vytautas buvo užleidęs Ordinui Salyno taika 1398 metais.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Bet Melno sutartimi iš Sūduvos girių Lietuva laimėjo nepalyginamai daugiau negu Vytautas buvo ordinui užleidęs Salyno taika (1398). Senoje jotvingių žemėje siena ėjo pradedant nuo « Akmenų Brastos » (« Kamienny Brod ») Luko (Lycko) aukštupyje, aukščiau Grajevo ir Točilovo ežerų.
Ordinas primygtinai savinosi visą didžiąją Sūduvos dykrą, persimetusią į Nemuno dešiniąją pusę ir nusidriekusią per visą vakarų Žemaitiją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 352
Tad jie stengėsi dešiniajame Nemuno žemupio krante (nuo Nevėžio) sau pasilaikyti plačią girios juostą. Ordinas primygtinai savinosi visą didžiąją Sūduvos dykrą, persimetusią į Nemuno dešiniąją pusę ir nusidriekusią per visą vakarų Žemaitiją. Tuoj po Torno taikos Vytautas ėmė reikalauti, kad į Žemaitijos ribas butų pripažintos dešiniojo Nemuno kranto girios su ordino pilimis žemupyje.
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Po tiek ilgų ginčų ir ginkluotų konfliktų pagaliau buvo sutarta siena, kuri nuostabiu būdu, nežiūrint įvairių mėginimų ją pakeisti, patvariai išsilaikė penkis šimtmečius. Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių.
Melno sutartimi Lietuva iš Sūduvos girių laimėjo daugiau, negu Vytautas buvo užleidęs Ordinui Salyno taika.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Bet Melno sutartimi iš Sūduvos girių Lietuva laimėjo nepalyginamai daugiau negu Vytautas buvo ordinui užleidęs Salyno taika (1398). Senoje jotvingių žemėje siena ėjo pradedant nuo « Akmenų Brastos » (« Kamienny Brod ») Luko (Lycko) aukštupyje, aukščiau Grajevo ir Točilovo ežerų.
Narbutas rašo, kad jotvingių gyventojų likučiai arba išsikėlė, arba dar laikėsi Prūsų Sūduvos provincijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 135
Kruvina šio Ordino politika numatė padaryti Sūduvą visiškai negyvenamą, tad jos gyventojai ¡buvo arba iškapoti, arba išgabenti į kitas Prūsijos dalis. Galbūt jie ir buvo likučiai išvestų jotvingių, kurių palikuonis Strijkovskis pastebėdavo prie Raigardo ir Insterburgo Prūsijoje. Tačiau negalime sutikti su mokslininku Heningu, kuris daro prielaidą, kad visi sūduviai yra buvę jotvingiai, nes kitur esama neginčijamų įrodymų, kad buvusi prūsų-lietuvių gentis, kuri vadinosi sudinais ir buvo visiškai ne jotvingių kilmės.
Narbutas Sūduvą vaizdavo kaip provinciją, turėjusią daug įtvirtintų pilių, kur gyveno buvę savarankiški valdovai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje daugiausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams valdant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi; apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabejotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Prahos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.
Narbutas spėjo, kad Sūduvos šiaurinė siena buvo Pisos upė, skyrusi ją nuo Salavijos ir Nadruvos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 364
Siaurinė siena, rodos, buvo Pisos upė, atitekėjusi iš rytų į vakarus, kur ji skyrė Sūduvą nuo Salavijos ir Nadruvos. Vadinasi, Sūduvą sudarė žemės, kur yra Olecko, Lykos, Biala, Ario, Reino ir Lėceno miesteliai. Čia taip pat būta senovinio suskirstymo į mažas apskritis, iš kurių minima Kimenau, Kimenava, su to paties pavadinimo pilimi; čia gyvenęs šio krašto ponas, vardu Jedetas.
Kruvina šio Ordino politika numatė padaryti Sūduvą visiškai negyvenamą, tad jos gyventojai ¡buvo arba iškapoti, arba išgabenti į kitas Prūsijos dalis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 135
Kruvina šio Ordino politika numatė padaryti Sūduvą visiškai negyvenamą, tad jos gyventojai ¡buvo arba iškapoti, arba išgabenti į kitas Prūsijos dalis. Galbūt jie ir buvo likučiai išvestų jotvingių, kurių palikuonis Strijkovskis pastebėdavo prie Raigardo ir Insterburgo Prūsijoje. Tačiau negalime sutikti su mokslininku Heningu, kuris daro prielaidą, kad visi sūduviai yra buvę jotvingiai, nes kitur esama neginčijamų įrodymų, kad buvusi prūsų-lietuvių gentis, kuri vadinosi sudinais ir buvo visiškai ne jotvingių kilmės.
Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje dau giausia buvusių savarankiškų valdovų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Gyventojai aistringai gynė savo laisvę, dažnai maištavo; kryžiuočiai iškapojo beveik visus, o likusius, sugautus giriose, perkėlė į Sambiją. Taip pat daug sudinų persikėlė ir į Lietuvą. Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje daugiausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams valdant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi; apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabejotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Prahos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.
Pietinėje Sūduvos dalyje buvo daug ežerų ir pelkių, o šiaurinėje — neišbrendamų miškų; gausūs gyventojai čia rasdavo viską, ko reikėjo pragyvenimui, be medžiok lės ir žūklės, jie vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 364
Taip pat čia buvo nemažai turtingų didelių žemės valdų savininkų; vien Merūniškio apskrityje jų būta aštuoniolika (Dusb. P. III. C. 192). Pietinėje Sūduvos dalyje buvo daug ežerų ir pelkių, o šiaurinėje — neišbrendamų miškų; gausūs gyventojai čia rasdavo viską, ko reikėjo pragyvenimui, be medžioklės ir žūklės, jie vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Teodoro Narbuto aprašyme 1282 m. Prūsijos kryžiuočiai nuniokojo Sūduvą ir sugaudė miškuose pasislėpusius žmones.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 256
Tuo pačiu metu Prūsijoje kryžiuočiai, nuniokoję Sūduvą, iš tiesų suvis dar sugaudė ir žmones, pasislėpusius miške.
Teodoro Narbuto aprašyme 1283 m. žiemos pradžioje magistras Konradas Tirbergas su didele kariauna perėjo Sūduvos kraštą Širvintos ir Šešupės upių vagų link.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 275
Galop, kai ankstyvieji šalčiai stipriai užšaldė vandenis, pačioje 1283 metų žiemos pradžioje magistras Konradas Tirbergas su didžiule kariauna perėjo Sūduvos kraštą, sukdamas Širvintos ir Šešupės upės vagos link.
Sūduvą sudarė žemės prie Olecko, Lykos, Bialos, Ario, Reino ir Lėceno.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Kai kurie iš jų įsikūrė tarp prūsų Sūduvos pro vincijoje, kur jų dar rado kryžiuočiai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 120
Kai kurie iš jų įsikūrė tarp prūsų Sūduvos provincijoje, kur jų dar rado kryžiuočiai
Devinta — Sūduva199, kurioje [gyveno] sūduviai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 61
Devinta — Sūduva199, kurioje [gyveno] sūduviai.
Dusburgietis nurodo, kad broliai daug kartų ir ilgai kariavo su sūduviais.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 26
Daug kartų ir be galo ilgai broliai kariavo su sūduviais, tačiau, nenorėdami išsiplėsti, nerašysime apie tuos karus“ (III, 219
Sūduviai, subūrę dar didesnę kariuomenę, atžygiavo prie Vartenbergo pilies.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 143
Sūduviai, subūrę dar didesnę kariuomenę, atžygiavo prie Vartenbergo pilies