Petro iš Dusburgo kronikoje Sūduva minima kaip viena iš vienuolikos Prūsijos žemės dalių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių,\natskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ\n(Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba\n(Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia),\nBárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Dabartinės Suvalkų apylinkės, įskaitant Vygrių ežeryną, buvo centrinė jotvingių arba sūduvių teritorijos dalis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 61
145). Dab. Suvalkų apylinkės (Vygrių ežerynas) buvo centrinė jotvingių (sūduvių) teritorijos plačiąja prasme dalis.
Ordinas turėjo tuojau paimti vakarinį Sūduvos ruožą ir Žemaičių dalį nuo Raudonės įtekėjimo į Nemuną iki Klaipėdos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 362
Ordinas turėjo tuojau paimti vakarinį Sūduvos ruožą ir Žemaičių dalį — į vakarus nuo Raudonės įtakos į Nemuną iki Klaipėdos^12. Visa kita Žemaičių ir Sūduvos dalis iki Nemuno turėjo atitekti ordinui po pusbrolių mirties. Zigmantas nepripažino nė Lenkijos teisių į ginčijamą Kulmą ir Pamarį.
Melno sutartimi Lietuva iš Sūduvos girių laimėjo daugiau, negu Vytautas buvo užleidęs Ordinui Salyno taika 1398 metais.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Bet Melno sutartimi\niš Sūduvos girių Lietuva laimėjo nepalyginamai daugiau negu\nVytautas buvo ordinui užleidęs Salyno taika (1398).\nSenoje jotvingių žemėje siena ėjo pradedant nuo « Akmenų\nBrastos » (« Kamienny Brod ») Luko (Lycko) aukštupyje, aukščiau\nGrajevo ir Točilovo ežerų.
Ordinas primygtinai savinosi visą didžiąją Sūduvos dykrą, persimetusią į Nemuno dešiniąją pusę ir nusidriekusią per visą vakarų Žemaitiją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 352
Tad jie stengėsi dešiniajame Nemuno žemupio krante (nuo Nevėžio) sau pasilaikyti plačią girios juostą. Ordinas primygtinai savinosi visą didžiąją Sūduvos dykrą, persimetusią į Nemuno dešiniąją pusę ir nusidriekusią per visą vakarų Žemaitiją. Tuoj po Torno taikos Vytautas ėmė reikalauti, kad į Žemaitijos ribas butų pripažintos dešiniojo Nemuno kranto girios su ordino pilimis žemupyje.
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Po tiek ilgų ginčų ir ginkluotų konfliktų pagaliau buvo sutarta siena, kuri nuostabiu būdu, nežiūrint įvairių mėginimų ją pakeisti, patvariai išsilaikė penkis šimtmečius. Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių.
Melno sutartimi Lietuva iš Sūduvos girių laimėjo daugiau, negu Vytautas buvo užleidęs Ordinui Salyno taika.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Bet Melno sutartimi\niš Sūduvos girių Lietuva laimėjo nepalyginamai daugiau negu\nVytautas buvo ordinui užleidęs Salyno taika (1398).\nSenoje jotvingių žemėje siena ėjo pradedant nuo « Akmenų\nBrastos » (« Kamienny Brod ») Luko (Lycko) aukštupyje, aukščiau\nGrajevo ir Točilovo ežerų.
Narbutas rašo, kad jotvingių gyventojų likučiai arba išsikėlė, arba dar laikėsi Prūsų Sūduvos provincijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 135
Kruvina šio Ordino politika numatė padaryti Sūduvą visiškai negyvenamą, tad jos gyventojai ¡buvo arba iškapoti, arba išgabenti į kitas Prūsijos dalis. Galbūt jie ir buvo likučiai išvestų jot vingių, kurių palikuonis Strijkovskis pastebėdavo prie Raigardo ir Insterburgo Prūsijoje. Tačiau negalime su tikti su mokslininku Heningu, kuris daro prielaidą, kad visi sūduviai yra buvę jotvingiai, nes kitur esama negin čijamų įrodymų, kad buvusi prūsų-lietuvių gentis, kuri vadinosi sudinais ir buvo visiškai ne jotvingių kilmės.
Narbutas Sūduvą vaizdavo kaip provinciją, turėjusią daug įtvirtintų pilių, kur gyveno buvę savarankiški valdovai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Sūduva turėjo gana\ndaug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje dau\ngiausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams val\ndant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi;\napie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus,\nvadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir\nRaigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie\nšią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabe\njotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats\ngeografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią\ngermanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Pra\nhos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti\niš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.
Narbutas spėjo, kad Sūduvos šiaurinė siena buvo Pisos upė, skyrusi ją nuo Salavijos ir Nadruvos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 364
Siaurinė\nsiena, rodos, buvo Pisos upė, atitekėjusi iš rytų į vakarus,\nkur ji skyrė Sūduvą nuo Salavijos ir Nadruvos. Vadinasi,\nSūduvą sudarė žemės, kur yra Olecko, Lykos, Biala, Ario,\nReino ir Lėceno miesteliai. Čia taip pat būta senovinio\nsuskirstymo į mažas apskritis, iš kurių minima Kimenau,\nKimenava, su to paties pavadinimo pilimi; čia gyvenęs šio\nkrašto ponas, vardu Jedetas.
Kruvina šio Ordino politika numatė padaryti Sūduvą visiškai negyvenamą, tad jos gyventojai ¡buvo arba iškapoti, arba išgabenti į kitas Prūsijos dalis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 135
Kruvina šio Ordino politika numatė padaryti Sūduvą visiškai negyvenamą, tad jos gyventojai ¡buvo arba iškapoti, arba išgabenti į kitas Prūsijos dalis. Galbūt jie ir buvo likučiai išvestų jot vingių, kurių palikuonis Strijkovskis pastebėdavo prie Raigardo ir Insterburgo Prūsijoje. Tačiau negalime su tikti su mokslininku Heningu, kuris daro prielaidą, kad visi sūduviai yra buvę jotvingiai, nes kitur esama negin čijamų įrodymų, kad buvusi prūsų-lietuvių gentis, kuri vadinosi sudinais ir buvo visiškai ne jotvingių kilmės.
Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje dau giausia buvusių savarankiškų valdovų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Gyventojai aistringai gynė savo lais vę, dažnai maištavo; kryžiuočiai iškapojo beveik visus, o likusius, sugautus giriose, perkėlė į Sambiją. Taip pat daug sudinų persikėlė ir į Lietuvą. Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje dau giausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams val dant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi; apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabe jotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Pra hos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.
Pietinėje Sūduvos dalyje buvo daug ežerų ir pelkių, o šiaurinėje — neišbrendamų miškų; gausūs gyventojai čia rasdavo viską, ko reikėjo pragyvenimui, be medžiok lės ir žūklės, jie vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 364
Taip pat čia buvo nemažai turtingų didelių žemės valdų savininkų; vien Me- rūniškio apskrityje jų būta aštuoniolika (Dusb. P. III. C. 192). Pietinėje Sūduvos dalyje buvo daug ežerų ir pelkių, o šiaurinėje — neišbrendamų miškų; gausūs gyventojai čia rasdavo viską, ko reikėjo pragyvenimui, be medžiok lės ir žūklės, jie vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Teodoro Narbuto aprašyme 1282 m. Prūsijos kryžiuočiai nuniokojo Sūduvą ir sugaudė miškuose pasislėpusius žmones.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 256
Tuo pačiu metu Prūsijoje \nkryžiuočiai, nuniokoję Sūduvą, iš tiesų suvis dar sugaudė \nir žmones, pasislėpusius miške.
Teodoro Narbuto aprašyme 1283 m. žiemos pradžioje magistras Konradas Tirbergas su didele kariauna perėjo Sūduvos kraštą Širvintos ir Šešupės upių vagų link.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 275
Galop, kai ankstyvieji šalčiai stipriai užšaldė \nvandenis, pačioje 1283 metų žiemos pradžioje magistras \nKonradas Tirbergas su didžiule kariauna perėjo Sūduvos \nkraštą, sukdamas Širvintos ir Šešupės upės vagos link.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Siaurinė siena, rodos, buvo Pisos upė, atitekėjusi iš rytų į vakarus, kur ji skyrė Sūduvą nuo Salavijos ir Nadruvos. Vadinasi, Sūduvą sudarė žemės, kur yra Olecko, Lykos, Biala, Ario, Reino ir Lėceno miesteliai. Čia taip pat būta senovinio suskirstymo į mažas apskritis, iš kurių minima Kimenau, Kimenava, su to paties pavadinimo pilimi; čia gyvenęs šio krašto ponas, vardu Jedetas.