Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
42 teiginiai38 įrašai13 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 42 teiginiai ir visi 38 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–46 iš 46 rodomų įrašų
Vytautas užėmė Smolenską ir pasodino ten savo vietininką kunigaikštį Jomantą.
PDF 54
Sustojęs prie Smolensko,\nvesdamas derybas su smolenskie-\nčiais, jį užėmė, pasodino ten savo\nvietininką kunigaikštį Jomantą.\nTaip Vytautas sustiprino Lietuvos\npozicijas saugodamasis galimos\ngrėsmės iš pietryčių.
Vosylius III su Glinskiu artinosi prie Smolensko, laikyto svarbiausiu Dniepro aukštupį saugančiu strateginiu punktu.
PDF 216
Tuo pat metu betgi pradėjo karą su Lietuva Glinskio pasikviestas Vosylius\nIII, kuris skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamųjų pravoslavų. Kar-\ntu su Glinskiu jis apgulė daugelį Lietuvos miestų ir artinosi prie\nsvarbiausiojo strateginio punkto, saugančio Dniepro aukštupį,\n— prie Smolensko.
Smolenske atsirado jėzuitų kolegija, funduota klebono Lempickio ir kitų rėmėjų.
PDF 354
Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zig- manto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fun- dacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Nau- garduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fun- dacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pa- šiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiš- kiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sa- piegos f-ja).
1345 m. Jaunutis, pabėgęs nuo Kęstučio puolimo Vilniuje, prieglobsčio ieškojo Smolenske.
PDF 42
lapkričio 22 dieną su stip\nriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo ku\nnigaikščio buveinę. Vis dėlto Jaunutis išsigelbėjo pabėgda\nmas kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko \nkunigaikščiu; pirmasis - Smolenske, antrasis pas totorių \nchaną ieškojo prieglobsčio16 * . Tie politiniai pokyčiai Vilniu\nje, išties pirmi, įkūrus jame sostinę, Lietuvos ir Rusios val\ndymą, kaip ir patį miestą, perleido į Algirdo rankas.
Caras pyko, kad Steponas Batoras nepripažino jam Smolensko kunigaikščio titulo ir pats vartojo šį titulą.
PDF 300
Caras jo pasiuntinius priėmė labai\nnemandagiai, pyko, kam karalius nepripažįstąs jam Polocko,\nSmolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų, o tuos titulus patsai\nvartojąs, piktinosi, kad Stp. Batoras laiške jį vadinąs broliu
Vytautas buvo įsirengęs stovyklą prie Smolensko ir vėliau užėmė šį miestą.
PDF 138
Čia slėpdavo\nsi gyventojai iš priemiesčių ir nuošalių namų bei pirkliai su \nprekėmis, todėl vokiečių ji buvo praminta Krautuvių Pili\nmi28. Aukštutinėje tvirtovėje užsidarė lenkai, vadovaujami Ka\nrūnos pakanclerio Mikalojaus Moskoževskio, o Kreivojoje pi-\nbuvo prisistatęs Vytautui stovyklo\nje prie Smolensko su bajorais ir, Vy\ntautui tą miestą užėmus, priėmė iš \nšio monarcho jam skirtą valdą - Po- \nlonos miestelį. Žr.
Jaunutis po pabėgimo ieškojo prieglobsčio Smolenske.
PDF 42
lapkričio 22 dieną su stip\nriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo ku\nnigaikščio buveinę. Vis dėlto Jaunutis išsigelbėjo pabėgda\nmas kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko \nkunigaikščiu; pirmasis - Smolenske, antrasis pas totorių \nchaną ieškojo prieglobsčio16 * . Tie politiniai pokyčiai Vilniu\nje, išties pirmi, įkūrus jame sostinę, Lietuvos ir Rusios val\ndymą, kaip ir patį miestą, perleido į Algirdo rankas.
1512 m. prasidėjus karui, visos Maskvos jėgos buvo nukreiptos į Smolenską.
PDF 217
Karas prasidėjo 1512 m. Visos Maskvos jėgos buvo nu- kreiptos į Smolenską. Jis buvo net 3 sykius apgultas ir pagaliau, Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą, buvo paimtas (1514 m.).
Smolenskas ir visa pietų Rusija priklausė Vytautui, kai jis siekė sumušti totorius ir veržtis į Rytus.
PDF 79
Nors Smolenskas ir visa pietų Rusija jam priklausė, bet jis\ndabar siekė dar toliau — sumušti totorius, kas jam plačiai ati\ndarytų vartus į plačiuosius ir tolimuosius Rytus, kad nebūtų\njie pavojingi jo galybei. Mintis nugalėti tautą, prieš kurią dre\nba Azija ir Europa, praskinti sau kelią į tolimas ir lietuviams\ndar nežinomas rytų šalis ir nugalėti nenugalimą Tamerlaną,—\nštai kas Vytautą ragino veikti.
1615–1616 m. Jonas Karolis Chodkevičius kovojo su Maskvos kariuomene, gindamas Smolenską.
PDF 112
1615-1616 m. J. K. Chodkevičius kovojo su Maskvos\nkariuomene gindamas Smolenską.
Vytautas dvi savaites Smolenske vaišino savo dukterį Zofiją su vaikais.
PDF 81
Kad laimėjimas būtų tikresnis, no rėjo patraukti į savo pusę ir Maskvą. Per dvi savaiti Vytau tas vaišino savo dukterį Zofiją su vaikais Smolenske. Mas kvos kunigaikštienė grįžo į savo sostinę su brangiomis do vanomis, auksu ir sidabru papuoštais paveikslais, net dalį Kristaus Kančios relikvijos atsivežė į Maskvą, ir visu tuo la bai džiaugėsi, bet pagalbos iš Maskvos Vytautas vis dėlto negavo^3 ).
PDF 81
Per dvi savaiti Vytau tas vaišino savo dukterį Zofiją su vaikais Smolenske. Mas kvos kunigaikštienė grįžo į savo sostinę su brangiomis do vanomis, auksu ir sidabru papuoštais paveikslais, net dalį Kristaus Kančios relikvijos atsivežė į Maskvą, ir visu tuo la bai džiaugėsi, bet pagalbos iš Maskvos Vytautas vis dėlto negavo^3 ). Su Lenkija Vytauto santykiai tada buvo blo- (^1) ) Proch.
Plėsdamas savo valdžią rytuose, Vytautas energingai sutvarkė Smolenską.
PDF 319
Plėsdamas savo valdžią rytuose, Vytautas energingai sutvarkė Smolenską. Lietuvos ekspansijoje į rytus ši Dniepro aukštupio kunigaikštija žymią rolę vaidino nuo Mindaugo laikų, nes yra duomenų, kad jau XIII amž. pusėje lietuvių kunigaikštis Edvydas buvo įsitvirtinęs Smolenske^7. Ši Dniepro tvirtovė buvo svarbus raktas į didžiausius plotus. Smolenskas ilgai saugojo Lietuvos valstybės šiaurės-rytų valdas, ir lietuviai nuo 1514 per visą šimt metį nedarė su Maskva pastovios taikos, iš visų jėgų stengdamiesi jį atgal atsiimti.
Po Liublino unijos Lietuva kartu su Lenkija vėliau atsiėmė Smolenską.
PDF 10
kare su Maskva dėl Livonijos Rusija užima Polocką, o iš Polocko\nauksas (iš kurio gerokai vėliau pagaminta Rusijos caro Petro I\ndovana Saksonijos ir LLv valdovui Augustui 11) yra pirmasis do-\nkumentiškai fiksuotas LDK paveldo išvežimas. Tiesa, Lietuva jau\nkartu su Lenkija po Liublino unijos Livonijos karą laimi ir atsiima\nPolocką, o dar vėliau pavyks atsiimti ir Smolenską, ir net užimti\nMaskvą. Taigi, xvi a.
Vytautui priklausė Smolenskas ir visa pietų Rusia, tačiau jis siekė sumušti totorius ir plėsti įtaką rytuose.
PDF 79
Nors Smolenskas ir visa pietų Rusija jam priklausė, bet jis\ndabar siekė dar toliau — sumušti totorius, kas jam plačiai ati\ndarytų vartus į plačiuosius ir tolimuosius Rytus, kad nebūtų\njie pavojingi jo galybei. Mintis nugalėti tautą, prieš kurią dre\nba Azija ir Europa, praskinti sau kelią į tolimas ir lietuviams\ndar nežinomas rytų šalis ir nugalėti nenugalimą Tamerlaną,—\nštai kas Vytautą ragino veikti.
Smolenskas buvo vienas iš miestų, iš kurių susidarė atskiros kunigaikštijos.
PDF 53
Iš jos miestų, kaip antai:\nSmolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros ku-\nnigaikštijos.
Smolenskui buvo suteikta privilegija, garantavusi miestui dalį savarankiškumo.
PDF 201
),\no vėliau — Smolenskui. Smolenske buvo įsigalėjęs Lengvenio\nAlgirdaičio sūnus Jurgis. Nors jis ir buvo jėga pašalintas, ta-\nčiau Smolenskui teko duoti privilegiją, garantuojančią jam dalį\nsavarankiškumo.
1411 m. pavasarį Vytautui vykstant pro Smolenską iki Kijevo, tų kraštų kunigaikščiai reiškė jam paklusnumą.
PDF 147
Ir kada Vytautas,\nnorėdamas dar labiau sustiprinti rusiškuose kraštuose savo per\ngalės įspūdį ir daugiau laimėti jų pasitikėjimo, 1411 metų pava\nsarį kartu su Jogaila lankė Lietuvos Rytų pakraščius, tai jų ke\nlionė buvo panaši triumfui. Vykstant Vytautui pro Polocką,\nVitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo,\njam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo pa\nklusnumą.
1507-1508 m. kare Vosylius III su Glinskiu artinosi prie Smolensko, laikyto svarbiu strateginiu punktu prie Dniepro aukštupio.
PDF 216
Tuo pat metu betgi pradėjo karą su Lietuva Glinskio pasikviestas Vosylius\nIII, kuris skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamųjų pravoslavų. Kar-\ntu su Glinskiu jis apgulė daugelį Lietuvos miestų ir artinosi prie\nsvarbiausiojo strateginio punkto, saugančio Dniepro aukštupį,\n— prie Smolensko.
Zigmanto Vazos laikais, Maskvoje vykstant didžiajai suirutei, Smolenskas buvo atgautas.
PDF 350
Zigmanto Vazos laikais, kai Maskvoje siautė di- džioji suirutė, buvo atgautas Smolenskas (žiūr. 313 psl.), ta- čiau Jono Kazimiero laikais Andrusavos sutartimi (žiūr. 330 psl.) jis vėl buvo atiduotas Maskvai, ir sienos su ja liko beveik tokios pat, kokios buvo Stp. Batoro laikais.
1411 m. pavasarį Vytautas su Jogaila keliavo pro Smolenską, o tų kraštų kunigaikščiai reiškė Vytautui paklusnumą.
PDF 147
Ir kada Vytautas,\nnorėdamas dar labiau sustiprinti rusiškuose kraštuose savo per\ngalės įspūdį ir daugiau laimėti jų pasitikėjimo, 1411 metų pava\nsarį kartu su Jogaila lankė Lietuvos Rytų pakraščius, tai jų ke\nlionė buvo panaši triumfui. Vykstant Vytautui pro Polocką,\nVitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo,\njam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo pa\nklusnumą.
Caras pyko, kad karalius nepripažino jam Polocko, Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų, o pats juos vartojo.
PDF 300
Caras jo pasiuntinius priėmė labai\nnemandagiai, pyko, kam karalius nepripažįstąs jam Polocko,\nSmolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų, o tuos titulus patsai\nvartojąs, piktinosi, kad Stp. Batoras laiške jį vadinąs broliu
1401 m. Smolenske vėl įsigalėjo išvarytasis Jurgis Sviatoslavaitis.
PDF 326
Ne mažiau Vytauto padėtis susvyravo Rusios plotuose. 1401 vėl atkrito Smolenskas. Sukilusių miestiečių ir savo šalininkų Smo lenske remiamas, grįžo ir įsigalėjo išvarytasis Jurgis (Jurijus) Svia toslavaitis.
Po sąmokslo Švitrigaila paspruko į Polocką ir perėmė Smolensko sritį kartu su kitomis sritimis.
PDF 184
Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti\nį Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko,\nNaugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig-\nmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu-\nvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
Pasak cituojamo metraščio, dalį Lietuvos miestų valdė Smolensko kunigaikščiai.
PDF 60
Lietuva tuo laiku duoklę\nmokėjo Polocko kunigaikščiams, o\nvaldoma savo etmonų, o Lietuvos\nmiestai jau buvo valdomi Kijevo ku\nnigaikščių: vieni - Černigovo, kiti -\nSmolensko, kiti - Polocko. Ir Vilnia\n[Vilnius] buvo priverstas duoti\nduoklę Ugrų karaliui (tikriausiai Ha\nličo) už saugojimą nuo didžiojo ku\nnigaikščio Mstislavo Rogvoldovi-\nčiaus.
Kai kurie Lietuvos miestai tuo metu buvo valdomi Smolensko kunigaikščių.
PDF 60
Lietuva tuo laiku duoklę\nmokėjo Polocko kunigaikščiams, o\nvaldoma savo etmonų, o Lietuvos\nmiestai jau buvo valdomi Kijevo ku\nnigaikščių: vieni - Černigovo, kiti -\nSmolensko, kiti - Polocko. Ir Vilnia\n[Vilnius] buvo priverstas duoti\nduoklę Ugrų karaliui (tikriausiai Ha\nličo) už saugojimą nuo didžiojo ku\nnigaikščio Mstislavo Rogvoldovi-\nčiaus.
Vytautas 1404 m. birželio 27 d. užvaldė Smolenską ir jame vėl paskyrė savo vietininką.
PDF 327
Vytautas greit užvaldė Smolenską (1404.VI.27) ir jame vėl paskyrė savo vietininką^48.
Kojelavičius ir Stryjkovskis klydo teigdami, kad Švitrigaila pabėgo į Smolenską, o ne į Polocką.
PDF 232
Taigi\nklysta Kojelavičius ir Strij-\nk o v s k i s sakydami, kad Švitrigai\nla pabėgęs į Smolenską, bet ne į Po\nlocką.\nTai, ką mūsų kronikininkai kal\nba apie Švitrigailos žmonos sugavi\nmą Ašmenoje, esą jis neįstengęs iš\nsivežti kartu - tai nėra tikslu, nes tais\npat 1432 metais lapkričio 30 dieną\nŠvitrigaila, rašydamas Livonijos ma\ngistrui, užsimena, kad žmona jam\npagimdžiusi sūnų.
Po nesėkmingo sąmokslo Švitrigaila paspruko į Polocką ir paėmė į savo valdžią Smolensko bei kelias kitas sritis.
PDF 184
Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti\nį Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko,\nNaugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig-\nmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu-\nvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
Kojelavičiaus pasakojime Vytautas išvijo priešininkus iš Oršos krašto ir užpuolė Smolenską, pavadintą maišto pradininku.
PDF 348
Mat Jurijaus\nuošvis, Riazanės kunigaikštis Olegas, regėdamas neto\nliese augančią Vytauto galią, iš baimės ir pavydo ska\ntino jaunuolio užmojus ir žadino visokius sumanymus.\nVytautas, nutaręs užgesinti vis įsiliepsnojant) pavojų,\nįsakė kariuomenės būriams, traukiantiems į Lietuvą,\nnedelsiant pasukti atgal į Rusią, išvijęs iš Oršos kraš\nto priešus, užpuolė Smolenską, maišto pradininką. Kaip\nįprasta tiems, kurių visas karingumas tik ant liežuvio,\n350\n\n## Puslapis 349\n\nJurijus, suvokęs, jog netrukus prasidės grumtynės, o\njam neužtenka nei jėgų, nei narsos, nedrįso nei atvirai\nį kovos lauką traukti, nei už Smolensko pylimų gintis,\ntodėl, nieko nelaukęs, pabėgo su žmona pas uošvį, su-\nkursčiusį šį karą.
Ivanas Boreikaitis Chodkevičius į sutartą vietą atvyko su Seversko ir Smolensko kariais.
PDF 367
Sutartą dieną ten atvyko Rumbaudas, Lietuvos maršalas, atsivedęs lietuvius ir že maičius, Olelka, arba Aleksandras, Slucko kunigaikštis, su kryžiuočiais ir Volynės kariais, Ivanas Boreikaitis Chodkevičius su Seversko bei Smolensko kariais, Len kijoje pasamdyti raitieji ietininkai, vedami Zbignevo iš Bžezės, ir Prūsijos magistro V y ta u ta s įsiv e ržia į pasiųstas į pagalbą pėstinin- M a s k v o s v a ld a s kų būrys. Patikrinęs prie Smolensko karių kovinę pa rengtį, Vytautas atskyrė lengvąją kavaleriją ir įsakė jai žygiuoti sparnuose, gerokai atsitraukus nuo pagrindinių jėgų, ir ugnimi bei kalaviju siaubti šalį iki pat Okos, kur turėjo sustoti. Pats Vytautas nuvedė tiesiai į priekį tarp niokojančių raitijos būrių sunkiau ginkluotus ka rius bei gurguoles.
Kazimieras pats patraukė į Smolenską, nors karvedžiai teigė, kad metų laikas netinka karui.
PDF 472
Nenusise kęs žygis smarkiai suerzino Kazimierą, mat jaunikaitis dar nemokėjo ramiai žiūrėti Pats p a tra u k ia p rieš į nesėkmę ir, neraukdamas sm o le n sk ie č iu s ir at- kaktos, lyg niekur nieko taik- siim a p ilį stytis su permainingo liki mo išdaigomis. Nepakęsda mas atidėliojimo, pats patraukė į Smolenską, nors kar vedžiai iš paskutiniųjų įtikinėjo, jog metų laikas nieku būdu netinkąs karui. Visuomet kariuomenė sėkmingai kariauja, kai valdovas ne tik jai duoda nurodymų, o betarpiškai ją veda į kovą, nes jo dalyvavimas rodo, kad karas esąs labai svarbus, todėl neilgai trukus Kazi mieras nesunkiai užėmė pilį.
Karvedžių pasitarime nuspręsta, kad karalius su smulkesniais būriais apsistos Smolensko apylinkėse.
PDF 604
Mat, nors pakrikas priešo atsitraukimas žadėjo nesunkią per galę, bet, turėdami galvoje, kad keliai visai nepažįsta mi ir neprieinami, o tarp miškų ir pelkių gali pasitai kyti visokių pasalų, nutarė, jog susilauks daugiau pa vojų, nei turės vilčių sėkmingai baigti žygį, jeigu kariai, nuvargę po tokio ilgo kelio, imsią persekioti priešą. Štai todėl pulkai patraukė į Oršą; be didelio vargo atgavus pilį, visos jėgos pasuko link Smolens ko. Karvedžių pasitarime nusprendė, kad karalius su smulkesniais būriais apsistosiąs Smolensko apylinkėse, o Firlėjus su lenkais bei Ostrogiškis su lietuviais įženg siąs į Maskvos kunigaikštystę, viską pakeliui siaubda mi ir visur gaudydami paklydusius bėglius.
Jonas Goštautas buvo Smolensko vietininkas ir tuo metu buvo Smolenske, tolimame Didžiosios Kunigaikštystės mieste.
PDF 124
APIE JOGAILOS SŪNAUS KAZIMIERO IŠRINKIMĄ LIETUVOS \nDIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU\nO Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba apie visa \ntai nieko nežinojo 1 — nei apie kunigaikščio Žygimanto\n126\n\n## Puslapis 122\n\nkėslus, nei apie Vilniaus ir Trakų vaivadų sąmokslų, \nnes kunigaikštis Žygimantas, rašydamas raštus visoms \nžemėms ir tolimiausiems miestams bei visiems didi\nkams, niekuo neišdavė savo pykčio. Ir jų dar nebuvo \nsuvažiavusių, nes kai kurie buvo tolimuose Didžiosios \nKunigaikštystės miestuose, srityse: 2emaičių seniūnas \nKęsgailą2 Žemaitijoje, Jonas Goštautas3 Smolenske, \nnes jis tuo metu buvo Smolensko vietininku. Didysis \nkunigaikštis Žygimantas rašė ir jam, kad skirtu laiku \natvažiuotų pas didįjį kunigaikštį Žygimantą, o į Smo\nlenską jo vieton nusiuntė Andrių Sakavičių * .
Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos.
PDF 184
Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti\nį Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko,\nNaugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig-\nmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu-\nvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską.
PDF 209
Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Alek- sandras pradėjo derybas dėl taikos.
Antroji žmona buvo Smolensko kunigaikštytė Olga.
PDF 215
Iš jos sūnūs: Manvydas\n(Montwid, tai reiškia: Vidos pasaulis) gimė 1276 metais ir Na\nrimantas (Narimund, tai reiškia: Pasaulio pabaiga, nes Vida\nmirė tuoj po jo gimimo) - 1277 metais. Antroji žmona buvo\nSmolensko kunigaikštytė Olga. Išjos sūnūs: Algirdas (Olgerd,\ntai reiškia: Olgos meilė4 5), gimęs 1296 metais, ir Kęstutis (Kiej-\nstut, tai reiškia: Klastūnas - Fortelnik) - 1297 metais.
Kojelavičiaus pasakojime Smolensko valdovas Jurijus prie Vitebsko grįžęs įsiveržė į Oršos dvarą, išvijo valdytojus ir laukus padalijo saviškiams.
PDF 348
Mat Jurijaus\nuošvis, Riazanės kunigaikštis Olegas, regėdamas neto\nliese augančią Vytauto galią, iš baimės ir pavydo ska\ntino jaunuolio užmojus ir žadino visokius sumanymus.\nVytautas, nutaręs užgesinti vis įsiliepsnojant) pavojų,\nįsakė kariuomenės būriams, traukiantiems į Lietuvą,\nnedelsiant pasukti atgal į Rusią, išvijęs iš Oršos kraš\nto priešus, užpuolė Smolenską, maišto pradininką. Kaip\nįprasta tiems, kurių visas karingumas tik ant liežuvio,\n350\n\n## Puslapis 349\n\nJurijus, suvokęs, jog netrukus prasidės grumtynės, o\njam neužtenka nei jėgų, nei narsos, nedrįso nei atvirai\nį kovos lauką traukti, nei už Smolensko pylimų gintis,\ntodėl, nieko nelaukęs, pabėgo su žmona pas uošvį, su-\nkursčiusį šį karą.
Išvykus Andriui, Smolensko žmonės užėmė pilį, maršalą Petriką nustūmė į Dneprą ir seniūnu paskyrė Andrejų Dimitrijevičių.
PDF 471
Mat prieš jį ko vojo galybė žmonių, kurie, jo galva, ilgai nejus jokių nuostolių ir dėl to atkakliai veršis į priekį, nuolatos ma žindami apgulos žiedą. Išvykus Andriui, paprasti Smo lensko žmonės, užėmę pilį, nustūmė į Dneprą maršalą Petriką, o Andrejų Dimitrijevičių, Dorogobužo kunigai kštį, paskyrė Smolensko seniūnu, tačiau netrukus, ne pasitikėdami šio jėgomis ir bijodami bausmės už maišto sukėlimą, pradėjo dairytis kito viršininko, galinčio ap ginti nuo valdovo, susimaniusio keršyti. Mat jie gavo ži nią, kad bajorai, nenorėdami pripažinti Andrejaus val džios, išsiuntė žygūnus ir paprašė Kazimierą kariuomenės.
1440 m. maišto Smolenske metu prastuomenė nuskandino Smolensko maršalką Petriką.
PDF 12
Pavyzdžiui, 1440 m. maišto Smolenske metu prastuomenė nuskandino Smolensko mar šalką Petriką60.
Po derybų su Tovlubijumi jo kariauna, pamačiusi galingus Smolensko bokštus, pasuko atgal.
PDF 69
Pastarasis nuvyko derėtis su Tovlubijum, ir jam taip ėjo si, kad toji kariauna, tik tepažvelgusi į galingus Smolensko bokštus, pasuko atgal
Narbutas rašo, kad Smolenskas dėl kunigaikščio Jono Sviatoslavovičiaus pasipriešinimo nebuvo išplėštas iš Lietuvos valdžios.
PDF 119
Smolenskas dėl drąsaus kunigaikščio Jono Sviatoslavovičiaus, užsidariusio tam e mieste, priešini mosi taip pat nebuvo iš Lietuvos valdžios išplėštas.
Narbutas aiškina, kad Smolensko maištą buvo sunku numalšinti dėl miesto kaip vienos galingiausių Padneprės tvirtovių padėties, gyventojų paramos ir ryšių su Rusios kunigaikščiais.
PDF 453-454
Šiaip ar taip, nelengva buvo num al šinti šį maištą, pirma, kad Smolenskas buvo viena galingiausių 455 Padneprės tvirtovių, antra, kad tenykščiai bajorai ir gyvento jai iš visos širdies pritarė pasipriešinimui; pagaliau tie kuni gaikščiai palaikė ryšius su Rusios kunigaikščiais, netgi pats didysis kunigaikštis Bazilijus laukė progos, kuri, galutinai pri baigus reikalus su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pastūm ė tų juos vasalinėn jo p aties priklausom ybėn
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Su- siu n čia karaliui imtą Švitrigailą išsiuntė pas karalių, pranešdamas šitaip apie pergalę. Kai baigėsi šis karas ir nugalėtojų kariuomenė jau ketino grįžti į Lietuvą, gavo žinią, jog Smolensko val dovas Jurijus iš sąjungininko staiga pavirto priešu ir, grįždamas iš stovyklos prie S m o le n sk a s a tim a m a s Vitebsko, įsiveržė į Oršos iš k u n ig a ik ščio Ju- dvarą, išvijo valdytojus ir pa- rijau s dalijo laukus savo žmonėms. Kai Vytautas, išsiuntęs žygū ną, pareikalavo atlyginti skriaudą, susilaukė ne tik ne taikingo, bet net pasipūtėliško atsakymo. Mat Jurijaus uošvis, Riazanės kunigaikštis Olegas, regėdamas neto liese augančią Vytauto galią, iš baimės ir pavydo ska tino jaunuolio užmojus ir žadino visokius sumanymus. Vytautas, nutaręs užgesinti vis įsiliepsnojant) pavojų, įsakė kariuomenės būriams, traukiantiems į Lietuvą, nedelsiant pasukti atgal į Rusią, išvijęs iš Oršos kraš to priešus, užpuolė Smolenską, maišto pradininką.
Susietas teiginys: t-041
Susieti teiginiai: t-041
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
ko valdovu karalaitį Kazimierą iš Lenkijos ir Brasto je 3 pakėlė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, išvyko iš Trakų pilies, skubėdamas į Mazoviją,4 pas savo te tą, Mazovijos kunigaikštienę Jonušienę, kadangi ji bu vo tikra jo tėvo sesuo5, kunigaikštienės Boleslovienės pamotė6. Važiuodamas per Rūdininkų girią7, jis toje girioje susidūrė su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru ir žemai nusilenkė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, ir ėmė prašyti malonės; kunigaikštis Kazimieras paža dėjo suteiksiąs jam savo malonę ir paliksiąs jam jo tėvoniją 7. O paskui didysis kunigaikštis Kazimieras atvyko į Vilnių ir sėdo valdyti Vilniaus — savo dėdės ir tėvo, didžiojo kunigaikščio Vytauto, sostinės— ir visos Di džiosios Lietuvos, Rusų ir Volynės Kunigaikštystės. Būnant Kazimierui Vilniuje, Drohičino ir Melniko seniūnu buvo Jurgis Nosuta 8, paskirtas dar Žygiman to. Kai tik jis išgirdo, kad karalaitis Kazimieras pakel tas didžiuoju kunigaikščiu, o Mykoliukas Zygimantailis pabėgo į Mazoviją, nusprendė su tais miestais pereiti Mykoliuko Zygimantaičio tarnybon ir dar prikalbėjo daugelį lenkų miestų atsiskirti nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kartą, kai Vitolfas puotavo pas vieną karalių, jo žirgas pievoje suėjo su karaliaus kumele, kuri turėjo pana šių ypatybių kaip žirgas. Bet dievai, nenorėdami, kad gausėtų tokių milžiniškų gyvulių giminė, užvertė ant jų du kalnus, li pančius vienas ant kito. Nusiminęs Vytolfas išvyko iš to kara liaus dvaro, o kai su kariuomene sugrįžo užkariauti jo karalys tės, ties tuo pačiu kalnu susidūrė su slibinu Pukiu (Pūkis), jį nugalėjo ir paėmė nesuskaičiuojamus turtus.