Vytautui užėmus Seversko Naugardą, Seversko valstybė buvo prijungta prie Lietuvos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 155-156
Paminėsime tad tik žymesnius įvykius, kurie dėjosi Vilniuje Vytauto laikais. Kitais metais, Švitrigailai atsitraukus nuo Vilniaus, gy ventojai vilniečiai sulaukė vieno iš Algirdo sūnų Dmitri- jaus Kaributo, Seversko kunigaikščio, kurį Vytautas, anam nepanorus mokėti nuo Seversko duoklės kaipo viršesniam valdovui, sumušęs pradinėse kautynėse prie Nedokudo- vo, paskui apsupo Seversko Naugarde ir tą miestą užėmęs patį Kaributą sučiupo. Paimtas su žmona ir vaikais, kuni gaikštis buvo uždarytas Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur gana ilgai buvo saugomas sargybos, kol, atkakliai prašant ir laiduojant Riazanės kunigaikščiui Olegui, jo uošviui, buvo 139 ## Puslapis 156 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS paleistas ir iš Seversko valstybės, jau prijungtos prie Lie tuvos, perkeltas į Volumes ir Podolės didžiules vaidas55.
Levas, net nepabandęs kovoti lauke, kuo greičiausiai pabėgo į Severską.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 198
Po to nuvedė pulkus prieš Levą, Lucko ku-\nDrohičiną ir Brestą, bet dabar, rodos, neteko ir karin\ngumo, ir pasitikėjimo kariais, kuriuos turėjo sutelkęs;\nišgąsdintas neseniai Vladimirą ištikusio likimo, jis su\nabejojo ir dėl savo, būgštaudamas, kad pats tokio pat\ngalo nesusilauktų, pastūmėtas į karą tos pačios dings\nties. Todėl, net nepabandęs laimės kovos lauke, kuo\ngreičiausiai pabėgo į Severską. Gediminas, be kovos\nužėmęs Lucką ir artimiausias pilis, atsiėmęs Drohičiną\nir Brestą, visą kraštą, ką tik iš priešo išplėštą, prijun\ngė prie Lietuvos valdų, palikdamas lietuvių įgulas ir\nvietininkus.
Gediminas, sulaukęs Belgorodo, Slepovrodžio, Kanevo ir Čerkasų pasidavimo, patraukė į Severską.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 202
Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pi\nlys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasida\nvė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską \nir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau už\nkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis \nišplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio. Šitaip ilgai\nniui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi \nKijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk\nmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val\ndžioje.
Vytautas, pasiuntęs lengvuosius raitelius persekioti bėgančiųjų, su pagrindinėmis jėgomis patraukė į Severską.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 338
Vytautas, šitai išvy-\nS usikauna\nsu D im it-\ndęs, su visomis jėgomis puo-\ntu,\nS e v e r s k o\nkuni-\nlė\nvytis\natsitraukiančiųjų,\ng a ikščiu\npersekioti pakrikusio priešo,\ngalop, su narsiausiais kariais\npasivijęs pagrindinę kovos rikiuotę ir ją pralaužęs, pri\nvertė rusus bėgti, kur pakliuvo. Nenorėdamas, kad nu-\n340\n\n## Puslapis 339\n\ngalėtieji turėtų laiko kokioje\nS u m u ša S e v e r s k o ka-\nvietoje atsikvėpti, jis išsiuntė\niiu s\nlengvųjų raitelių būrius bė\ngančiųjų persekioti, tuo tarpu\npats, surinkęs grobį, su pagrindinėmis jėgomis patraukė\nį Severską. To krašto sostinė Seversko Naugardas —\nnemažas miestas, garsėjęs ne tik valdovo, bet ir kitų\nžmonių turtais.
Mykolas su skitais įsiveržė į Severską, sumušė jam kelią pastojusias jėgas ir paėmė Brianską, Naugardą, Putivlį, Serpeiską bei Starodubą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 486
K ol visi lau k ė šio susitikim o, tu rė ju sio įv y k ti g e\ngužės pabaigoje, Mykolas su\n1448 m e ta i\nsk itais įsiv eržė į Severską ir,\nSum u ša M y k o lą Se-\nsum ušęs greitosiom is sutelk-\nv e r s k e\ntas jėg as, jam p asto ju sias k e \nlią, p aėm ė Brianską, Naugar-\ndą, Putivliu, Serpeiską, Starodubą. Štai todėl Kazimieras,\ndar nespėjęs išvykti Lenkijon į seimą, skubiai p atra u k ė\nį Severską, užgniaužė pačioje užuom azgoje įsiplieskiantį\nkarą, atsiėmė užgrobtas pilis, o Mykolą išvijo iš visų\nžemių. Niekur neberasdamas užtarėjų, M ykolas pasp\nruko į Maskvą, kur, priim-\nM y k o lo m irtis\ntas į vienuolyną, kurį m etą\nčia gyv en o kaip paprastas\n488\n\n## Puslapis 487\n\nžmogus, o galop ir galą gavo, vienuolyno igumenui da\nvus apnuodytos duonos, kurią krikščionys paprastai var\ntoja šventajai mišių aukai.
Gediminas, sulaukęs Belgorodo, Slepovrodžio, Kanevo ir Čerkasų pilių pasidavimo, iš Kijevo patraukė į Severską.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 202
Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pi\nlys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasida\nvė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską \nir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau už\nkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis \nišplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio. Šitaip ilgai\nniui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi \nKijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk\nmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val\ndžioje.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tačiau ir Dimitras perprato Vytauto sumanymus, nes žygūnų atsiuntimas rodė, jog šis ieško dingsties karui. Skubiai sušaukęs karius, sulaukęs paramos iš Tverės, jis patraukė į Lie tuvą, nenorėdamas kariauti savo valdose. Prie Nekudo- vo abi kariuomenės sustojo viena prieš kitą; neilgai trukus, prasidėjo mūšis; į kovos liniją išvesti pulkai smarkiai susikovė, tačiau sėkmė ilgai nelinko nei į vieną, nei į kitą pusę ir kova užsitęsė daug valandų. Ilgainiui rusų kariuomenė pirma sutriko ir pradėjo trauktis. Vytautas, šitai išvy- S usikauna su D im it- dęs, su visomis jėgomis puo- tu, S e v e r s k o kuni- lė vytis atsitraukiančiųjų, g a ikščiu persekioti pakrikusio priešo, galop, su narsiausiais kariais pasivijęs pagrindinę kovos rikiuotę ir ją pralaužęs, pri vertė rusus bėgti, kur pakliuvo.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Š tai dėl to ir lenkai, ir lie tuviai pradėjo šnairuoti į karalių: lenkai manė, jog skitai įsiveržė į Podolę dėl L en k a i ir lie tu v ia i to, kad sudarė kokius slaptus p r a d e d a įta rin ėti ka- susitarimus su karaliumi, o ralių lietuviai B učackio elgesį aiš k in o si karaliaus neapdairu mu. L enkai pirmieji atvirai jį užsipuolė, reik alau d am i su šau k ti luom us į Piotrkovo seim ą. T am e seim e jie v i saip rag in o k a ra lių n iek o n ed a ry ti B učackui, atėm u siam iš lietuvių Chmelniką ir M edžibožą, be to, neatiduoti u žg ro b tų P odolės žem ių lietu v iam s, o su siru o šu s iš L en k ijo s į L ietuvą, n iek u b ū d u n esu g a lv o ti leistis į k elią be lenkų senatorių. Karalius į tai atsakė, jo g nė v ie nam len k u i n e k e tin ą s atsa k y ti teisės b ū ti jo palydovu, bet tokiu svarbiu L ietu v ai reikalu jis nieko n eg alįs nu tarti be L ietuvos sen ato žinios ir p ritarim o .