Sandomiras

PDF 26

Panašiu metu Lenkijoje lietuviai puolė Sandomiro ir Krokuvos žemes. Lietuvos pajėgos Rusioje plačiai vykdė kovinius veiksmus.

PDF 238

Tokiu tat laiku Jogaila vėl sukvietė visus savo senatorius į pasitarimą Sandomire (1429 m. rugsėjo 8 d.).

PDF 152

Staigiai ir be vargo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato įtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esama padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos maištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei kurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė vado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Traiverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pabrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už patirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą. Sutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patraukė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo apygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Lenkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą niokoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasipriešinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinkinius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei vaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmonių.

PDF 275

Tuo tarpu Jogaila, atsikratęs rūpesčių dėl šio karo, ėmėsi kitų darbų. Iš pradžių jis su kariuomene patraukė prieš Jonušą, Mazovijos kunigaikštį; iš keršto kaip beįmanydamas nuniokojęs Mazoviją, perkėlė siaubiančius pulkus į Sandomirą, lenkų žemę. Apie šį karą su lenkais nieko nepasakoja Kromeris, tačiau, kad kas nepasigestų to, ką aprašo daugelis rusų metraštininkų, mūsų Strijkovskis pasistengė, kad skaitytojas sužiJ o g a ilo s ž y g is j M anotų, ką šie surašė — gal z o v iją ir L en k iją klysdami, o gal tikrai žinodami, jog šitaip iš tikrųjų buvo.

PDF 152

Staigiai ir be vargo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato įtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esama padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos maištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei kurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė vado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Traiverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pabrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už patirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą. Sutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patraukė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo apygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Lenkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą niokoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasipriešinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinkinius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei vaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmonių.

PDF 152

Gandas apie baisų pralaimėjimą, pasiekęs Krokuvą, kur tuo metu tarėsi suvažiavę didikai, paskatino Lešeką nedelsiant griebtis ginklo; pasiuntęs į Sandomirą įsakymą, kad pasirengę kovai bajorai iš miestų ir kaimų kuo greičiausiai skubėtų jo pasitikti, pats leidosi persekioti priešo su didikais ar bajorais, kurie jau buvo atvykę į Krokuvą arba kuriuos galėjo greitosiomis sušaukti iš aplinkinių gyvenviečių. Suvokęs, kad jau netoli priešas, jis apžiūrėjo greitosiomis surinktą kariuomenę, paskyrė jiems vėliavas bei vadus, paragino stoti į kovą ir siekti pergalės. Čia esąs tas pats prieV y te n io ž y g is į L en k iją denio brolėnai atstumti nuo valdžios.

PDF 272

Netikėtai per Lukovijos žemę įsiveržė į Sandomiro kunigaikštystę, kur prisiplėšė drūčiai grobio, dauguma kurio buvo belaisviai su visa jų manta.