Nustačius sieną, Nemunas, Rusnė ir Klaipėda buvo palikti Ordinui trijų mylių atstumu nuo Nemuno ir marių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Jūros upės krantu siena pasislinko\nvieną mylią į šiaurę, ir toliau ji į vakarus per girių plotus pasuko\ntaip, kad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda — vis trijų mylių atstumu\n— nuo Nemuno ir Marių, buvo palikta ordinni.\nSu Livonijos ordinu siena buvo pradėta į Baltiją įtekančia\nŠventosios upe, toliau paliekant « senas sienas » (« antiquos limites »).
Narbutas aiškino, kad lietuvių protėviai Rusnę, dešiniąją Nemuno atšaką, pagal religines apeigas pavertė penktąja šventąja upe.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 227
Si ket\nvirta šventoji upė iki šiol išlaikė nepakitusį savo vardą. Lietu\nvių protėviai, kai toliau plėsdamiesi priėjo Nemuno žemupį,\narba jo žiotis, pagal savo tėvų religijos apeigas pavertė šventą\nja penktą upę, pavadindami Ross, kuri yra dešinioji Nemuno\natšaka ir dabar taip besivadinanti; ją vadinaRuss (Rusnė). Pa\ngaliau, kur tik apsigyvendavo lietuvių genties tautos, upės, te\nkančios per jų svarbiausias sodybas, būdavo praminamos tuo\npačiu šventu vardu Ross.
Narbutas manė, kad seniausia lietuvių gyvenvietė buvo prie dešiniosios Nemuno vagos dalies, vadintos Ruse, Rusne arba Rusnia.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 214
Tun- manas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2. Tačiau visų seniausia jų gyvenvietė turėtų būti prie Nemuno vagos dešinės da lies, ligi šiol vadinamos Ruse arba slaviškai Rusne, Rusnia. * * * VI skyrius A P I E R U S I Ą IR R U S U S* 219 Mūsų teiginys, kad senovės Lietuvos Rusios kraštas egzistavo prie Nemuno žemupio1 * 3, — ¡panašiai vadinama ša ka, arba turi lietuvišką religinį Ros ės vardą, — kai kam gali pasirodyti nauja suregzta išmone, kuri mažai susiju si su nagrinėjamu dalyku.
Narbutas rašo, kad prie Sancinės dešinioji Nemuno vaga buvo vadinama Russ, Rusnytė, Rusna arba Rusnia.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 219
Pusantros mylios už šio miesto aukštos pakrantės ima\nžemėti, vagos didingumas mažėja, o Nemunas ima vin\ngiuoti per visiškai nedidelį nuolydį turinčią vietovę. Prie\nSancinės jis pirmiausia dalijasi į dvi vagas; dešinioji va\ndinama mitiniu vardu Russ, dabar Rusnytė, Rusna, Rus-\nnia pagal įvairų tarimą lietuvių, vokiečių ir slavų kalbo\nmis. Ta klasikinė Nemuno šaka prie Rus ramovės, kuri\nyra senovinė piliavietė, nuplaukusi gražiomis apylinkė\nmis apie penkias mylias, suskyla į daugelį mažų vagų,\narba protakų.
Rasi kartagionys nuo savo žinyčios dievui, Kronas vadinamam, Rusnėj įkurtos, ir pačią upę Nemuną nuo tos žinyčios Kro nu vadino.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 28
Čia tas dar yra dabotina, jog upis, šiandien Nemunu vadinama, senovėj vadinos Kronas raš tuose Ptolomėjaus, kursai savo žinias surankiojo iš raštų penicijonų ir kartagionų. Rasi kartagionys nuo savo žinyčios dievui, Kronas vadinamam, Rusnėj įkurtos, ir pačią upę Nemuną nuo tos žinyčios Kro nu vadino. Jog Rusnė buvo šventa vieta ir garsią turėjo žinyčią, tą dar 10 ir 11 amžiuj rodo mums aiškiai tų laikų raštai, kaipogi sako į Rusnės žiny čią ne vien ispanai, bet ir graikai leidę savo siunti nius tenai apie savo ūkės reikalus teirautis.
Nuo to gi gal lemti, jog ta pasaka galėjo bū ti pradžioj yna, bet paskui yra pertaisyta nuo kokio noris zokanyko gudo arba vokyčio 15 ar 16 amžiuj, kaipogi daugioj vietoj pati pasaka sau prieštarauja, bylodama, jog pirmąją žinyčią Rusnėj viešpats Bratenis.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 73
Nuo to gi gal lemti, jog ta pasaka galėjo bū ti pradžioj yna, bet paskui yra pertaisyta nuo kokio noris zokanyko gudo arba vokyčio 15 ar 16 amžiuj, kaipogi daugioj vietoj pati pasaka sau prieštarauja, bylodama, jog pirmąją žinyčią Rusnėj viešpats Bra- tenis įkūręs ties ąžuolu, visuomet žaliuojančiu, savo buveinę Rūmais pravardavęs ir kunigus įstatęs. Nes jei Brutenis buvo jau viešpačiu ir tarnu dievų ir visų vyriausiu valdymieru ūkės dar pirm Vitevudo, kaip pati pasaka byloja, tai turėjo pirmesniai būti žinyčia įkurta ir kunigai paskirti, kurie ūkės dievus pirm to jau godojo, ką ne vien Pitėjas, kurs tą žemę šventa vadina, bet ir patys raštai Nemuno, kursai būk pirmasis žinyčią Rusnėj įkūręs, aiškiai rodo. Pats vardas upės Nemuno Niemon regimai yra len kiškas žodis, taip pat Romovė neženklina žinyčios, kaip pasakoj skelbia, bet trobesį, kuriame viešpats ir visų vyriausias valdymieras visos tautos gyvenęs, kaipogi šiandien dar žemaičiai namus viešpaties ir kunigaikščio rūmais vadina.
Yra minavo j ama, jog buvusios žinyčios Rusnėj, Palangoj, Dzievaltave ir Panemunėj, bet viena Vil niaus žinyčia tėra aiškiai aprašyta, kurią tuojau re gėsim. Visų senoji vienok žinyčia, rodos, Rusnėj buvu si.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 101
Yra minavo j ama, jog buvusios žinyčios Rusnėj, Palangoj, Dzievaltave ir Panemunėj, bet viena Vil niaus žinyčia tėra aiškiai aprašyta, kurią tuojau re gėsim. Visų senoji vienok žinyčia, rodos, Rusnėj buvu si. Nuo garsumo tos Rusnės žinyčios, apie kurią viršiaus minavo jau, prašaleičiai vidutiniuose am žiuose ne vien apygardas Parusio, bet Žemaičius, Lietuvą, Kuršą, Žemgalius, Letgalius, Krievius, arba Krivičius, Merus, Muromus, Vėsus, Igumius vadino Rusija nuo to, jog tos visos giminės klausė visų 1 S t r y i k o w s k i .
Pasak Narbuto, Erdvilo valdymo metais Kaune ir Rusnėje suklestėjo prekyba javais.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 456
Bet kada Er\ndvilo valdymo metais buvo užkariauta Juodoji, arba Jot\nvingių, ir dalis Baltosios Rusios, ikai rusams buvo leista \nlaivyba Nemune ir vyko be pažeidimų, tuomet Kaune ir \nRusnėje suklestėjo prekyba javais.
Narbutas rašo, kad kryžiuočiai nesutiko grąžinti Lietuvai užimtų žemių, tikriausiai ir Nemuno dešinėje buvusios Rusnės dalies.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 128
Smulkesnės žinios apie tas aplinky bes dingo, tik žinoma, kad kryžiuočiai atkakliai laikėsi savo, ginčydamiesi, kad negrąžins Lietuvai užimtų žemių, tikriausiai dešinėje Nemuno pusėje buvusios Rusnės dalies, taip pat Kuršo ir Žemgalos;
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, ar ba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų. 1. Upė, tekanti pro Ukmergę, įteka į Nerį jos dešiniajame krante, aukščiau Jonavos, ir vadinasi Šventoji (Swięta). Nieko verta nuomonė, jog upė turinti tokį vardą dėl to, kad jos van deniu buvo krikštijami lietuviai, kai Jogaila visus atvertė. Mat vietos padavimai įtikina, kad tą vandenį senoji religija laikė šventu, todėl krikščionių kunigai jį ir vartojo, o gal net pačią upę, kad sutrauktų prie jos krantų žmones krikštui.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Prie Sancinės jis pirmiausia dalijasi į dvi vagas; dešinioji va dinama mitiniu vardu Russ, dabar Rusnytė, Rusna, Rus- nia pagal įvairų tarimą lietuvių, vokiečių ir slavų kalbo mis. Ta klasikinė Nemuno šaka prie Rus ramovės, kuri yra senovinė piliavietė, nuplaukusi gražiomis apylinkė mis apie penkias mylias, suskyla į daugelį mažų vagų, arba protakų. Šio išsišakojimo vagos yra šios: kairėje į vakarus vingiuoja Skirwith, Skirvytės, vaga, tai reiškia Skiriu užeiga (gal kitados skalavo skiriu koloniją); savo ruožtu ji priima losse, arba Jesse, įlanką, primenančią vieną dievo Perkūno slavišką vardą; toliau ji įteka į pel kėtą Kuršių marių įlanką, vadinama Gillmite, Gilvyte, t. y. neapsakomai gilią; šią įlanką žvejai vadina Laing, arba langas, langas, t. y. uosto prieplauka.