Skalvių pilis Ragainėje, manoma, buvo piliakalnyje per 2 km į pietryčius nuo dabartinio miestelio.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 153
Skalvių pilis Ragainėje buvo, manoma, piliakalnyje, esančiame per 2 km į pietryčius nuo dab. miestelio, taip pat nuo XIV—XV a. pradžioje statytos Ordino pilies griuvėsių. Pilis buvusi pastatyta aukštame Nemuno krante (žr. D. III, 182). 1289 m. toje vietoje Ordinas pastatė pirmąją Ragainės pilį (žr. D. III, 235; HE, p. 126; С V, t. 34, p. 106— 107; Boetticher A., Die Bau.., 5, p. 109). Dusburgiečio aprašyta Skalvių pilis netoli Ragainės (su žuvų tvenkiniu) buvusi žemiau Ragainės, ties Paskalviais, Nemuno lankų pakraštyje — Skalvkalnyje (žr. D. III, 235). Čia, pasak vietos žmonių, buvę du žuvingi ežerai (Basanavičius J., Iš gyvenimo vėlių.., p. 183). Žinomi pasakojimai apie piliakalnį į pietryčius nuo Ragainės (ten pat, p. 178—181).
Ragainės komtūras per vieną puolimą išsivedė 100 žmonių į nelaisvę.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 32
Pav., Ragainės komtūras vienu puolimu išsivedė 100 žmonių nelaisvėn. Kita kariuomenės dalis paėmė Naujapilį su 3000 žmonių.
1412 m. Lietuvos bajorai kryžiuočių pasiuntiniams pareiškė, kad Ragainė ir Karaliaučius kitados priklausė Lietuvai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 12
1412 m. Lietuvos bajorai pareiškė kryžiuočių pasiuntiniams, jog Ragainė ir\nKaraliaučius kitados priklausę Lietuvai ir Lietuva vėl turinti juos atgauti, nes tai — Vytauto\ntėvonija40.
Tyrinėtojai siejo Dusburgietį iš pradžių su Ragaine, po to su Karaliaučiumi.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 16
Tyrinėtojai siejo Dusburgietį\niš pradžių su Ragaine, po to su Karaliaučiumi. Kelta mintis, kad jis rašęs Marienburge,\ndidžiojo magistro rezidencijoje, naudodamasis ten saugomu Ordinu archyvu, kad galėjęs\npasirodyti Prūsijoje ir kiek vėliau, kai Ordino sostinė buvusi perkelta į Marienburgą\n(1309 m.
Ordino administraciniai centrai buvo Kulmas, Elbingas, Karaliaučius, Ragainė, o nuo 1309 m. ir Marienburgas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 27
Ordino\nadministraciniai centrai buvo Kulmas, Elbingas, Karaliaučius, Ragainė, o nuo 1309\nm —Marienburgas. Kronikininkui rūpėjo Ordino veikla rytuose, todėl galime galvoti\napie Ragainę, taip pat apie Karaliaučių, kuriame nuo 1312 m.
Ordino pilis iš pradžių vadinta Landishute / Landeshute, o vėliau įsigalėjo baltiškasis Ragainės vardas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 153
Apie ilgą vienos pilies apgulą ir vieną nuostabų įvykį Skalviai prie Ragainės ant kalno turėjo pilį465, kurią siautė didelė rutėnų kariuomenė466, 465 D. — Raganita, Jer. — Ragnîtin, Rangnîte, Ragnîte, Ragnît (SRP, 1, p. 488, 489, 519, 523, 535); vėliau — Ragnit, lie. Ragainė (dab. Nemanas). Ordino pilis iš pradžių vadinosi Landishute (1291 m.— PUB, 1, 2, Nr. 576, p. 363), Landeshute (D. III, 235), vėliau įsigali baltiškasis vardas: lotyniškuose dokumentuose — Raganitie (1300 m — PUB, 1, 2, Nr. 745, p. 463), o vokiškuose — Raug-[nit], Rangnith, Rangnithe (1302 m. ir vėliau — ten pat, Nr. /77, 778 791 879). Vokiškuose Pelplino analuose (XIV a. pradžia) — Ragenitien (SRP, 1, p. 271). Kiek vėlesnėje už Dusburgietį lotyniškoje Sembos kanauninko kronikoje Rangnîthen, Ragnithen (SRP, 1, p. 280, 283). Vokiškoje Prūsijos trumpojoje eiliuotoje kronikoje — Rangniten (SRP, 2, p. 8). Lotyniškoje Vartbergės Livonijos kronikoje (iki 1378 m.) — Ragnithen, Ragniten (SRP, 2, p. 85, 95 ir kt.), Vygando Marburglškio Prūsijos kronikoje (iki 1394 m.) — Ragneta, Ragnite, Ragnita (SRP, 2, p. 509, 514, 522, 541 ir kt.). Vokiškuose kryžiuočių kelių aprašymuose — Rangith (Weg. 6), Rangnit (Weg. 7, 8, 15, 18 22, 43), Rangnith (Weg. 8, 90), Rangit (Weg. 8), Ragnit (Weg. 12, 18, 22, 43). XV a. vokiškame rankraštyje — Ragnith (SRP, 2, p. 709). XV a. pradžios lotyniškuose Torunės analuose — Ragniten, o jų pagrindu parašytos Posilgės kronikos vokiškame vertime — Rangnith (SRP, 3, p. 131). M. Mažvydo lotyniškuose laiškuose — Ragneta, in Ragnet (1549 m.— Mažvydas M., Pirmoji.., p. 251, 257). Lietuviškai M. Mažvydas rašė Ragainė (1549 m.— „Giesmė šv. Ambraziejaus”).
Skalviai prie Ragainės ant kalno turėjo pilį, kurią siaubė didelė rutėnų kariuomenė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 153
Apie ilgą vienos pilies apgulą ir vieną nuostabų įvykį Skalviai prie Ragainės ant kalno turėjo pilį465, kurią siautė didelė rutėnų kariuomenė466, 465 D. — Raganita, Jer. — Ragnîtin, Rangnîte, Ragnîte, Ragnît (SRP, 1, p. 488, 489, 519, 523, 535); vėliau — Ragnit, lie. Ragainė (dab. Nemanas). Ordino pilis iš pradžių vadinosi Landishute (1291 m.— PUB, 1, 2, Nr. 576, p. 363), Landeshute (D. III, 235), vėliau įsigali baltiškasis vardas: lotyniškuose dokumentuose — Raganitie (1300 m — PUB, 1, 2, Nr. 745, p. 463), o vokiškuose — Raug-[nit], Rangnith, Rangnithe (1302 m. ir vėliau — ten pat, Nr. /77, 778 791 879). Vokiškuose Pelplino analuose (XIV a. pradžia) — Ragenitien (SRP, 1, p. 271). Kiek vėlesnėje už Dusburgietį lotyniškoje Sembos kanauninko kronikoje Rangnîthen, Ragnithen (SRP, 1, p. 280, 283). Vokiškoje Prūsijos trumpojoje eiliuotoje kronikoje — Rangniten (SRP, 2, p. 8). Lotyniškoje Vartbergės Livonijos kronikoje (iki 1378 m.) — Ragnithen, Ragniten (SRP, 2, p. 85, 95 ir kt.), Vygando Marburglškio Prūsijos kronikoje (iki 1394 m.) — Ragneta, Ragnite, Ragnita (SRP, 2, p. 509, 514, 522, 541 ir kt.). Vokiškuose kryžiuočių kelių aprašymuose — Rangith (Weg. 6), Rangnit (Weg. 7, 8, 15, 18 22, 43), Rangnith (Weg. 8, 90), Rangit (Weg. 8), Ragnit (Weg. 12, 18, 22, 43). XV a. vokiškame rankraštyje — Ragnith (SRP, 2, p. 709). XV a. pradžios lotyniškuose Torunės analuose — Ragniten, o jų pagrindu parašytos Posilgės kronikos vokiškame vertime — Rangnith (SRP, 3, p. 131). M. Mažvydo lotyniškuose laiškuose — Ragneta, in Ragnet (1549 m.— Mažvydas M., Pirmoji.., p. 251, 257). Lietuviškai M. Mažvydas rašė Ragainė (1549 m.— „Giesmė šv. Ambraziejaus”).
Sembų fogtas brolis Ditrichas su broliais ir tūkstančiu vyrų užpuolė skalvių pilį toje vietoje, kur vėliau buvo Ragainės pilis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 154
Apie Ragainės pilies užkariavimą\n\n Brolis Ditrichas, sembų fogtas, atplaukė magistro įsakytas su daugybe brolių ir\ntūkstančiu vyrų, gerai išmokytų pulti įtvirtinimus, į skalvių žemę, esančią abiejose\nNemuno pusėse, ir, netikėtai patraukęs link pilies, stovėjusios toje vietoje, kur dabar\nyra Ragainės pilis, ją užpuolė468. Kai kurie, atrėmę kopėčias, stengėsi užkopti ant sienų.
Draikas buvo nuvestas į Ragainę ir ten su visa šeimyna pakrikštytas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 196
Paėmę į nelaisvę moteris ir vaikus, sudegino iki pamatų pilį ir papilį, o minėtąjį\nDraiką nuvedė į Ragainę, kur jis su visa šeimyna buvo pakrikštytas.\n\n\n\n\n 281 (274).
1412 m. Lietuvos bajorai kryžiuočių pasiuntiniams teigė, kad Ragainė ir Karaliaučius kitados priklausė Lietuvai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 12
1412 m. Lietuvos bajorai pareiškė kryžiuočių pasiuntiniams, jog Ragainė ir\nKaraliaučius kitados priklausę Lietuvai ir Lietuva vėl turinti juos atgauti, nes tai — Vytauto\ntėvonija40.
1317 m. Ragainės komtūras Fridrichas de Libencelė su 150 žmonių apgulė Gedimino pilį, bet jos neužėmė ir sudegino tik papilį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 64
Kita užuomina \nDusburgo kronikoje apie Castrum Gedemini [Gedimino pilį] \nyra prie 1317 m. (1. 387); anot jos, Ragainės komtūras Fridri\nchas de Libencelė, su 150 žmonių apgulęs tą pilį, neįstengė \njos užimti, o tik sudegino papilį.
Brolis Bertoldas, vadinamas Briuhavenu, neilgai vadovavo Ragainės piliai ir netrukus buvo paskirtas Karaliaučiaus komtūru.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 177
Apie brolį Karaliaučiaus komtūrą Bertoldą, vadinamą Briuhavenu, bei apie\n jo gyvenimą\n\n Šis brolis Bertoldas neilgai vadovavo Ragainės piliai, mat netrukus buvo paskirtas\nKaraliaučiaus brolių komtūru. Stebėtinų dalykų pasakojama apie šio vyro gyvenimą ir\napie jo ypatingą dorovingumą.
1361 m. žiemą kryžiuočiai iš Ragainės du kartus žygiavo prieš lietuvius, žudė, degino ir plėšė.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 40
pradžioje, žiemą Ordino mar-\nšalas su draugeliu kilmingų kryžininkų\nžygiavo į pirmąjį žiemos žygį, tačiau buvo\npriversti grįžti atgal, nes lietuviai „buvo\nįspėti“ - puikiai veikė lietuvių žvalgyba. Tą\npačią žiemą kryžiuočiai iš Ragainės du kar-\ntus ėjo „prieš stabmeldžius“, žudė, degino\nir plėšė.\n\nVasarą su gausiais svetimšalių būriais\nir savais kariais maršalas žygiavo Gardino\nlink, bandė pereiti Nemuną brasta, bet\njiems buvo sukliudyta.
1289 m. brolis Meinhardas Nemuno pakrantėje pastatė Landeshutės pilį, kuri vėliau vadinta Ragaine.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 178
Apie Ragainės ir Skalvių pilių pastatymą\n\n 1289 viešpaties metais tas pats brolis Meinhardas, didžiai trokšdamas praplėsti\nkrikščionių gyvenamus plotus ir padidinti Prūsijos žemes, patraukė švento Jurgio\nkankinio dieną (balandžio 23) su galybe karių į skalvių žemę ir dievo garbei bei šlovei\nant vienos kalvos Nemuno pakrantėje pastatė pilį, vardu Landeshutė, o lotyniškai šitai\nreiškia žemėsauga, tačiau dabar ji visų vadinama nuo šalimais tekančio upelio Ragaine,\npalikdamas ten jai ginti iš Austrijos kilusį brolį Bertoldą, vadinamą Briuhavenu, komtūrą,\nsu 40 brolių ir šimtu rinktinių ginklanešių. Neilgai trukus prie Nemuno, šiek tiek žemiau,\npastatė Skalvių pilį528, kad turėtų kur gyventi skalviai, atsivertę į Kristaus tikėjimą.
Dusburgiečio kronikoje pasakojama, kad nuo kariuomenės Žemaitijoje atsilikęs kryžiuočių karys pėsčiomis grįžo į Ragainę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 17
Dievo ir švenčiausios panelės\nglobojamas kryžiuočių karys, nukritęs nuo suklupusio žirgo ir atsilikęs nuo Žemaitijoje\nplėšikaujančios savo kariuomenės, pėsčiomis sėkmingai grįžo į Ragainę (III, 333). Tai\njau ne vien religinė, bet ir politinė autoriaus tendencija, nes nuolat pabrėždamas dievo\npagalbą kryžiuočių veiksmams, jis juos visur teisino ir skatino.
Sekmadienį prieš Jonines lietuviai saloje prie Ragainės pilies pagrobė visus brolių žirgus ir galvijus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 188
Apie Ragainės brolių žirgų pagrobimą ir apie šios bei Skalvių pilies papilių sudeginimą Tais pačiais metais, sekmadienį prieš šventą Joną Krikštytoją (birželio 19), lietuviai, slaptai ir staigiai nusigavę į salą, esančią palei Ragainės pilį, pagrobė visus brolių žirgus ir galvijus. Po to rudenį sugriovė abiejų pilių, būtent: Ragainės ir Skalvių, papilius. 262 (255).
Po Aukaimio užėmimo Draika buvo nuvestas į Ragainę ir čia pakrikštytas su visa šeimyna.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 196
Paėmę į nelaisvę moteris ir vaikus, sudegino iki pamatų pilį ir papilį, o minėtąjį\nDraiką nuvedė į Ragainę, kur jis su visa šeimyna buvo pakrikštytas.\n\n\n\n\n 281 (274).
1289 m. buvo pastatyta Ragainės pilis, po to kronikoje atsirado daugiau įvykių smulkmenų ir tikslių dienų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 26
Nuo 1289 m., kuriais buvo pastatyta Ragainės pilis (III, 235), kronikoje pasirodo daugiau\nsmulkmenų, nurodomos įvykių dienos (142-ose III dalies skyreliuose, aprašančiuose\nkarą prieš Lietuvą, 204 kartus jos pateiktos tiksliai), nors tarpais pasakomas tik metų\nlaikas (žiema, ruduo, javapjūtė) ar mėnuo, nurodoma įvykiui artimiausia bažnytinė\nšventė („prieš šventą Joną Krikštytoją“, „apie žolinę“ ir pan.
Ragainės komtūras Markvardas Salzbachas su 1600 raitelių prisidėjo prie Vytauto kariuomenės Kijeve.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 323
prie gausių stalų\nbuvo susirinkusi didelė kariuomenė^29. Šalia paties Vytauto būrių\niš tikrosios Lietuvos ir rusiškųjų žemių, dalyvavo būrelis lenkų\nriterių ir su 1600 raitelių Ragainės komtūras Markvardas Salzba\nchas^30. Atsiuntė savo karių ir Moldavijos « Gaspadorius » Stepo\nnas.
1315 m. apie Žolinę lietuviai iš Žemaitijos slaptai ir netikėtai atžygiavo prie Ragainės pilies ir ją užpuolė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 211-212
Apie Ragainės pilies užpuolimą\n\n 1315 viešpaties metais, apie žolinę (rugpjūčio 15), lietuviai iš Žemaitijos574 slaptai ir\nnetikėtai atžygiavo su visa savo kariuomene prie Ragainės pilies ir ją užpuolė. Broliai\njiems bandė pastoti kelią, tačiau noromis nenoromis turėjo pasitraukti, nes nepajėgė\natsispirti tokiai daugybei, be to, patyrė ir nuostolių, kadangi netikėliai ten nukovė brolį\nJoną, vadinamą Pope, o daug kitų sužeidė. Galop lietuviai, nieko nepešę iš šio antpuolio,\npasitraukė, ištrypę ir sunaikinę abiejų pilių, būtent: Skalvių ir Ragainės, laukuose visus\npasėlius.
1409 m. Vokiečių ordinas Ragainėje sulaikė Jogailos Lietuvai siųstus javus.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 140
Tais pačiais 1409 m. Lietuvoje buvo nederlius. Jogaila, norė- damas padėti Lietuvai, siuntė jai javų. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė, ir jis, jau nebesislėpdamas, nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią.
Tų pačių metų rudenį lietuviai sugriovė Ragainės ir Skalvių pilių papilius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 188
Apie Ragainės brolių žirgų pagrobimą ir apie šios bei Skalvių pilies papilių sudeginimą Tais pačiais metais, sekmadienį prieš šventą Joną Krikštytoją (birželio 19), lietuviai, slaptai ir staigiai nusigavę į salą, esančią palei Ragainės pilį, pagrobė visus brolių žirgus ir galvijus. Po to rudenį sugriovė abiejų pilių, būtent: Ragainės ir Skalvių, papilius. 262 (255).
1299 m. Brandenburgo komtūras Kanonas papildė kariuomenę stipriu Ragainės būriu ir laivais nuplukdė ją į Lietuvos gilumą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 177
Kur kas didesnės sėkmės kitais metais susilaukė šeši\n178\n\n## Puslapis 177\n\nšimtai\nraitelių.\nKanonas,\n1299 m e ta i\nBrandenburgo komtūras, su\nnemaža kariuomene įsibro\nvęs į Lietuvą, sudegino artimiausių tvirtovių Junigedos\nbei Pieštvės papilyse namus, o po to, papildęs kariuo\nmenę stipriu Ragainės būriu, nugabeno ją laivais į\nkrašto gilumą. Pasroviui atskubėjo lietuviai ir, praradę\ntik vieną saviškį, privertė priešą pasukti atgal.
Ragainės komtūras išsklaidė Kauno tvirtovę atstatinėjusius darbininkus ir išardė pradėtą pilį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 246
Kita vertus, priešas irgi iš pas\nkutiniųjų stengėsi, kad neseniai nusiaubtose žemėse\nnebūtų iš naujo atstatomos pilys, trukdančios jam leis\ntis į žygį. Iš pradžių Ragainės komtūras išsklaidė dar\nbininkus, kurie stengėsi, tegu ir bet kaip, tegu ir grei\ntosiomis, pakelti iš griuvėsių Kauno tvirtovę, ir išardė\npradėtą pilį. Po to Prūsijos magistras užėmė ir sude\ngino Pieštvę, kuri, pabėgus gynėjams, atiteko priešui;\ntaip pat sudegino ir užkariavo Veliuoną, neseniai pa\nkeltą iš griuvėsių; nors ir smarkiai ją gynė Goštau\ntas, tačiau puolėjai prie pačių sienų sukrovė krūvą\nsausų malkų ir padegė taip, kad vėjas neštų liepsną į\npilį, daug gynėjų žuvo ugnyje.
Narbutas rašo, kad ant kalvos netoli Ragainės buvo senovės tvirtovė, kurios vietoje pastatyta kryžiuočių pilis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Ten ji šiau rėje ir rytuose ribojosi su Žemaitija ir iš dalies su Lie tuva. Šioje provincijoje šen bei ten aptikta gynybinių įtvirtinimų vietų. Tokia tvirtovė buvusi ant kalvos netoli Ragainės, kur buvo pastatyta šitaip vadinama kryžiuo čių pilis.
Narbutas nurodo, kad Hartknocho išleistame Dusburgo veikale Ragainė klaidingai pavadinta Ramige.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Ragainė Hartknocho išleistame Dus- burgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p. III. C. 178). Ponas Foigtas rado Berlyno rankraštyje vietovardį Raganita, ir tai žinomas pats tikriausias pavadinimas, nes jis kilęs iš mitinio vardo Ragana.
Apie Ragainės brolių žirgų pagrobimą ir apie šios bei Skalvių pilies papilių sudeginimą Tais pačiais metais, sekmadienį prieš šventą Joną Krikštytoją (birželio 19), lietuviai, slaptai ir staigiai nusigavę į salą, esančią palei Ragainės pilį, pagrobė visus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 188
Apie Ragainės brolių žirgų pagrobimą ir apie šios bei Skalvių pilies papilių sudeginimą Tais pačiais metais, sekmadienį prieš šventą Joną Krikštytoją (birželio 19), lietuviai, slaptai ir staigiai nusigavę į salą, esančią palei Ragainės pilį, pagrobė visus brolių žirgus ir galvijus. Po to rudenį sugriovė abiejų pilių, būtent: Ragainės ir Skalvių, papilius. 262 (255).
Iš pradžių Ragainės komtūras išsklaidė dar bininkus, kurie stengėsi, tegu ir bet kaip, tegu ir grei tosiomis, pakelti iš griuvėsių Kauno tvirtovę, ir išardė pradėtą pilį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 246
Kita vertus, priešas irgi iš pas\nkutiniųjų stengėsi, kad neseniai nusiaubtose žemėse\nnebūtų iš naujo atstatomos pilys, trukdančios jam leis\ntis į žygį. Iš pradžių Ragainės komtūras išsklaidė dar\nbininkus, kurie stengėsi, tegu ir bet kaip, tegu ir grei\ntosiomis, pakelti iš griuvėsių Kauno tvirtovę, ir išardė\npradėtą pilį. Po to Prūsijos magistras užėmė ir sude\ngino Pieštvę, kuri, pabėgus gynėjams, atiteko priešui;\ntaip pat sudegino ir užkariavo Veliuoną, neseniai pa\nkeltą iš griuvėsių; nors ir smarkiai ją gynė Goštau\ntas, tačiau puolėjai prie pačių sienų sukrovė krūvą\nsausų malkų ir padegė taip, kad vėjas neštų liepsną į\npilį, daug gynėjų žuvo ugnyje.
Algirdas ir Aleksandras Karijotaitis, nuniokoję daug Prūsijos vietų, sugriovė Tilžę, Ragainę ir daugybę kitų miestų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 247
Kurį laiką Kęstutis laikėsi ramiai, tačiau žemėmis. Kryžiuočiai, vedami Sembos fogto, savo ruož tu, negalėdami pasivyti traukiančio namo Kęstučio, nu siaubė Ariogalos žemes. Kai Algirdas bei Aleksandras Karijotaitis su keliomis žygio voromis padalyta kariuo mene iš karto nuniokojo daugelį Prūsijos vietų ir, su griovę svarbias pilis Tilžę bei Ragainę ir daugybę kitų miestų, išsivarė aštuonis šimtus belaisvių, Prūsijos ma gistras irgi sėkmingai nusiaubė didelius Lietuvos plo tus.
Tokia tvirtovė buvusi ant kalvos netoli Ragainės, kur buvo pastatyta šitaip vadinama kryžiuo čių pilis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Ten ji šiau rėje ir rytuose ribojosi su Žemaitija ir iš dalies su Lie tuva. Šioje provincijoje šen bei ten aptikta gynybinių įtvirtinimų vietų. Tokia tvirtovė buvusi ant kalvos netoli Ragainės, kur buvo pastatyta šitaip vadinama kryžiuo čių pilis.
1422 m. liepos 6 d. Ragainės komtūras pranešė didžiajam Ordino magistrui nuskandinęs vieną iš dviejų dykroje sugautų kauniečių.
Lituanistika-67929-Mirties-bausmes-vykdymas-valdovo-isdavikams — Mirties bausmės vykdymas valdovo išdavikams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1447-1529 m.
PDF 12
1422 m. liepos 6 d. Ragainės komtūras pranešė didžiajam Ordino magistrui, kad nuskandino vieną iš dviejų dykroje sugautų kauniečių61.
1289 m. Ragainėje atstatyta tvirtovė, o palei ją įkurtas miesteliūkštis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 285
Pirmiausia pasistengė 1289 metais atstatyti Ragainės tvirtovę ir įkūrė palei ją miesteliūkštį.
Iš Ragainės žygiuodamas žvalgų dalinys netikėtai užklupo komtūrą Teobaldą Polį ir Tilžės vietininką Bėbę Transdeną bei sumušė juos su palydovais.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 65
vienas patraukė į Ragainę, iš kurios žygiuodam as žval gų dalinys atsitiktinai užklupo tenykštį kom tūrą Teobaldą Polį ir Tilžės vietininką Bėbę Transdeną, kuriuos kartu su žmonėmis, prie jų buvusiais, sumušė.
1344 m. kryžiaus žygio kariuomenė prie Ragainės persikėlė per Nemuną ir įsiveržė į Žemaitiją.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 76
Artėjo 1344 metų pradžia, kai kryžiaus žygio kariai, prie Ragainės persikėlę per Nem u ną, įsiveržė į Žemaitijos kraštą
Teodoras Narbutas rašo, kad didžiojo magistro surengtam kryžiaus žygiui vadovavęs ordino maršalka Dahenfeldas per Ragainę patraukė anapus Nemuno.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 124
Didysis magistras negaišda mas ėmėsi žygio į pagonių žemę: surinko savo pulkus ir surengė kryžiaus žygį, vadovaujamą, kaip buvo įprasta, ordino maršal kos Dahenfeldo, kuris per Ragainę patraukė anapus Nemuno.
Pasak Teodoro Narbuto, apie Sekmines didysis magistras su nemaža kariauna Ragainėje persikėlė per Nemuną ir patraukė Žemaitijos sienos link.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 131
N etru kus po to, tai yra apie Sekmines, ir pats didysis magistras, nemažą kariauną vesdamas, Ragainėje persikėlė per Nem u ną, patraukė šiaurės kryptim Žemaitijos sienos link
Pasak Teodoro Narbuto, ordino riteris Šioningenas iš Ragainės dukart surengė žygius į kitą Nemuno krantą, abu kartus prisiplėšė grobio ir parsivedė nemažai belaisvių.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 133
O į kitą tos upės krantą ordino riteris Šioningenas iš Ragainės dukart rengė žygius, abu kartus grobio prisiplėšė, nemažai belaisvių parsi gabeno3.
Ragainės komtūras Henrikas Šioningenas gavo įsakymą surasti šnipų, turėjusių išsamiai pranešti apie Kauno tvirtovės būklę, įgulą ir gynybos priemones.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 141
Dėl to Ragainės komtūras Henrikas Šioningenas gavo įsaky mą, kad surastų gerų šnipų, kurie smulkiai praneštų apie Kau no tvirtovės būklę, taip pat apie įgulą ir visas gynimosi priemones.
Kovo 13 dieną didžioji kariaunos dalis Ragainėje sėdo į laivus.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 141
Kovo 13 dieną didžioji kariaunos dalis Ragainėje sėdo į laivus;
Pasak Teodoro Narbuto, Ragainė, Splitė ir Noihauzenas buvo laiku apsaugoti, gavus žinią apie išdavystę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 314
Ragainė, Splite ir Noihauzenas buvo laiku apsaugoti, gavus žinią apie išdavystę.
Pasak Teodoro Narbuto, Jogaila uždraudė pas jį atsiųstam Ragainės komtūrui duoti bet kokį atsakymą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 519
6. Kad Jogaila pas jį atsiųstam Ragainės komtūrui uždraudė duoti bet kokį atsakymą.
Pasak Teodoro Narbuto, Vytautas tuo pačiu metu degino Jurbarką, Marienburgą, Ritersverderį, Ragainę ir Memelį.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 548
Vytautas tuo pačiu kartu degina Jurbarką, M arienbur gą, Ritersverderį, Ragainę ir Memelį.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Ši pilis — vienas svarbiausių Žemaitijos gynybos centrų (žr. paaiškinimus D. III, 320, 1; D. papildymai, 9; be to, SZM, p. 225; LAA, 2, p. 106). 328 (321). Apie 80 lietuvių žūtį 1316 metais Tuo metu brolis Fridrichas iš Libencelės, Kristmemelio vicekomtūras, su 20 brolių ir 60 vyrų nužygiavo link Lietuvos tuo metu, kai 80 lietuvių, išskirtų saugoti Bisenės pilies, turėjo iš čia pasitraukti, o į jų vietą ateiti kiti, kuriuos jis bei jo bendrai visus išžudė, išskyrus penkis, kurie, metę į šalį ginklus, išsigelbėjo pabėgdami. 329 (322). Apie Bisenės pilies sudeginimą 1316 metais Tais pačiais metais, švento Ambraziejaus dieną (balandžo 4), brolis Ditrichas iš Altenburgo, brolis Fridrichas Kvicas ir dar vienas brolis patraukė su trimis Ragainės ginklanešiais link Bisenės pilies irgi tuo laiku, kai lietuvių pamaininė sauga, išbudėjusi čia jiems skirtą laiką, turėjo iš pilies pasitraukti, ir nukovė šešis jų vyrus.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie Kolainių pilies užpuolimą 1290 viešpaties metais, švento Jurgio kankinio dieną (balandžio 23), brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį529 su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo [jos] vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos Žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tai jau ne vien religinė, bet ir politinė autoriaus tendencija, nes nuolat pabrėždamas dievo pagalbą kryžiuočių veiksmams, jis juos visur teisino ir skatino. Kronikoje akcentuojama, kad kryžiuočių, žuvusių kovoje su prūsais ar lietuviais, sielos einančios į dangų ir tuo pelnančios amžiną palaimą, kad žuvusius laiminanti pati mergelė Marija, o jų sielas po mūšio neša angelai ir t. t. (III, 41, 69, 86, 87). Prūsijoje karų dalyviams dievas netgi atleidžiąs bausmes, už kurias šiaip gresiąs amžinas pasmerkimas (III, 54). Tai jau kryžiuočių kovinės dvasios ugdymas. Vizijomis apie brolių žaizdas ir randus, kuriuos rodanti abejojantiems pati švenčiausioji mergelė, teigiama, jog Vokiečių ordinas esąs pats geriausias, labiausiai nusipelnęs tarp kitų panašių brolijų (III, 12).
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Po to vieną pavakarę jis išvydo teisėją, sėdintį prie pakylos, ir apsukui stovėjusią minią žmonių, kurie įniko jį kaltinti visokiausiais nusikaltimais; įvestas į teismą ir teisėjo paklaustas, kuo galįs atremti jam keliamus įkalčius, jis nusigandęs tylėjo. Ilgokai jam grasinę, galop tarėjai paprašė teisėją jo pasigailėti, o jį paakino tučtuojau pakeisti savo gyvenimo būdą. Kai brolis Henrikas pasižadėjo įstoti į Teutonų ordiną, išnyko visas šis sambūris ir visi šie regėjimai.
Susietas teiginys: t-017
Susieti teiginiai: t-017
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Vis dėlto vertėtų manyti, kad Petras iš Dusburgo, rašydamas kroniką, gyveno rytinėje Kryžiuočių valstybės dalyje, veikiausiai Karaliaučiuje, nes tik kronikos papildymuose pirmą kartą ryškiau iškyla „vakarinė“ autoriaus orientacija. Todėl manoma, kad autorius persikėlė arčiau didžiojo magistro ryšium su kronikos dedikavimu Verneriui64. Buvo nuomonių, kad kronikos autorius kilęs iš pareinio Duisburgo. Pastaruoju metu jį bandoma kildinti iš olandų Dusburgo (Doesburg), į rytus nuo Utrechto esančio miesto, kur Vokiečių ordinas veikė nuo XIII а.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kanonas, 1299 m e ta i Brandenburgo komtūras, su nemaža kariuomene įsibro vęs į Lietuvą, sudegino artimiausių tvirtovių Junigedos bei Pieštvės papilyse namus, o po to, papildęs kariuo menę stipriu Ragainės būriu, nugabeno ją laivais į krašto gilumą. Pasroviui atskubėjo lietuviai ir, praradę tik vieną saviškį, privertė priešą pasukti atgal. Kai Nemune vyko šios laivų grumtynės, šeši šimtai raite lių įsiveržė į Prūsiją ir, nuniokoję pražygiuojamus kai mus, įvarė baimės aplinkinėms žemėms, nes kaimiečiai nežinojo, kuria kryptimi ir kokiomis jėgomis priešas puls. Kunonas, gavęs žinią apie priešą, spėjo, jog šie braunasi į Notangą (mat ši buvo arčiausiai); tada sku biai patraukė su būriu į šalį ir, parinkęs gerą vietą pasaloms, pradėjo laukti jų pasirodant.