Pinske minima viena iš vietų, kuriose Vytautas pastatė bažnyčias.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 140
Trakuose, Darsūniškyje, Dauguose, Punioje, Perlojoje, Švenčionyse, Dubingiuose, Utenoje, Eišiškiuose, Gardine, Liet. Brastoje (pirmos žmonos Marijos Praksėdos atminimui), Volkoviske, Visoko Litevske, Gniondze, Naugardėlyje, Vitebske, Drahočyne, Pinske, Kamieńce (vyskupui katedrą); Žemaitijoje pastatė Varniuose katedrą ir bažnyčias: Airiogaloje, Betygaloje, Kelmėje, Kražiuose, Kaltinėnuose, Luokėje, Raseiniuose, Viduklėje, Senvarniuose, Veliuonoje.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Įkurtąsias bažnyčias ir vyskupų katedras Vytautas gausiai apdovanojo žemėmis, javais ir pinigais. Be bažnyčių Vytautas taip pat statė Lietuvoje ir vienuolynų. Savo tėviškėn į Trakus parkvietė benediktinus, kuriems pastatė vienuolyną ir bažnyčią, kad jie užsiimtų mokslu. Kaune ir Ašmenoje, po nenusisekusio Vorsklos mūšio, įkūrė vienuolynus pranciškonams; Breste įsteigė vienuolyną augustinijonams; juos taip pat gausiai apdovanojo Medininkuose (Viln.) ir Panemunėje; domininkonus parėmė donacijomis Lucke, Gardine ir Naugardėlyje; pranciškonams pastatė jau minėtas bažnyčias Kaune, Gardine, Pinske, Drahočyne.
Narimantas valdė Turovą ir Pinską kaip jam paskirtą sritį.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 93
Vyriausias sūnus, Manv y d a s, valdė Kernavę ir Slanimą, Narimantas — Turovą ir Pinską, Karijotas — Naugarduką ir Volkoviską, Algirdas — Krėvą ir Vitebską, Kęstutis buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus, Palenkę, Gardiną ir Brastą.
Jaunutis pabėgo kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko kunigaikščiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 42
lapkričio 22 dieną su stipriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo kunigaikščio buveinę. Vis dėlto Jaunutis išsigelbėjo pabėgdamas kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko kunigaikščiu; pirmasis - Smolenske, antrasis pas totorių chaną ieškojo prieglobsčio16 * . Tie politiniai pokyčiai Vilniuje, išties pirmi, įkūrus jame sostinę, Lietuvos ir Rusios valdymą, kaip ir patį miestą, perleido į Algirdo rankas.
Narimantas, Pinsko kunigaikštis, po Kęstučio 1345 m. puolimo ieškojo prieglobsčio pas totorių chaną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 42
lapkričio 22 dieną su stipriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo kunigaikščio buveinę. Vis dėlto Jaunutis išsigelbėjo pabėgdamas kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko kunigaikščiu; pirmasis - Smolenske, antrasis pas totorių chaną ieškojo prieglobsčio16 * . Tie politiniai pokyčiai Vilniuje, išties pirmi, įkūrus jame sostinę, Lietuvos ir Rusios valdymą, kaip ir patį miestą, perleido į Algirdo rankas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).
Kęstutis iš Trakų, savo valdos sostinės, turėjęs geriausių galimybių stebėti visus brolio žingsnius, staiga 1345 m. lapkričio 22 dieną su stipriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo kunigaikščio buveinę. Vis dėlto Jaunutis išsigelbėjo pabėgdamas kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko kunigaikščiu; pirmasis - Smolenske, antrasis pas totorių chaną ieškojo prieglobsčio16 * .
Valdymo pabaigoje Pinskas buvo tarp vietų, kuriose dar liko atskiros kunigaikštystės.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 201
Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos
Pinske atsirado jėzuitų kolegija, funduota kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 354
Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zigmanto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fundacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Naugarduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fundacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pašiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiškiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sapiegos f-ja).
Apie liepos 20–22 d. totoriai pasirinko stovyklą prie Klecko, nes miestas stovėjo ant kelių į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Vietą savo stovyklavietei jie pasirinko prie Klecko miesto, kuris dar 1503 m. buvo jų sunaikintas ir nekėlė pavojaus, o stovėdamas ant kelių, vedančių į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką, buvo itin geras punktas išpuoliams, kuriuos totoriai vykdė pasiskirstę mažesniais būriais. Lietuvos kariuomenės mobilizacija, vadai ir pirmieji susidūrimai Staigus totorių įsiveržimas sutrukdė jų veiksmus patyrusių paliestų pavietų bajorijai mobilizuotis, o jų mažesnių būrių Vilnius Aleksandro valdymo laikais.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Sud. Karolis Zikaras, Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.).
Ties Lojevu jie persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą ir paspartinę žygio tempą pasileido tiesiai vakarų kryptimi Mozyriaus ir Slucko link. Galiausiai apie liepos 20-22 d. jie sustojo. Vietą savo stovyklavietei jie pasirinko prie Klecko miesto, kuris dar 1503 m. buvo jų sunaikintas ir nekėlė pavojaus, o stovėdamas ant kelių, vedančių į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką, buvo itin geras punktas išpuoliams, kuriuos totoriai vykdė pasiskirstę mažesniais būriais.
Narimantui buvo tekusios Pinsko ir Turovo kunigaikštijos, o 1348 m. jis žuvo Strėvos kautynėse su kryžiuočiais.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 252
Narimantui, kuris 1348 m. žuvo Strėvos kautynėse su kryžiuočiais, buvo tekusios Pinsko ir Turovo kunigaikštijos, t. y. dabartinė Polesė (Pripetės plote).
Vaišvilkas su pinskiečiais nuvyko į Naugarduką, pasiėmė naugardukiečius ir grįžo į Lietuvą kunigaikščiauti.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 53
11. APIE VAIŠVILKO NUŽUDYMĄ IR PALEMONO GIMINES GALĄ Vaišvilkas, tai išgirdęs, su pinskiečiais nuvyko į Naugarduką, ten pasiėmė su savimi naugardukiečius ir parvyko į Lietuvą kunigaikščiauti. Visa Lietuva sutiko savo valdovo sūnų didžiai džiaugdamasi.
Versmėse Pinsko gyveno vadinami budinai, kurie kalbėjo mišria grekonų ir skitų kalba, už tų budinu juo dar į šiaurę, beje, apy gardose Vilniaus, neiriai; regis, upė Neris ir kalnai to krašto Paneriai nuo tų gyventojų yra praminti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 23
Už tų tyragetų juo tolesniai dar į šiaurę gyveno masagetai, beje, mežės getai, arba medės gyventojai, kurie giriose Juodojoj ir Žaliojoj gyveno. Versmėse Pinsko gyveno vadinami budinai, kurie kalbėjo mišria grekonų ir skitų kalba, už tų budinu juo dar į šiaurę, beje, apygardose Vilniaus, neiriai; regis, upė Neris ir kalnai to krašto Paneriai nuo tų gyventojų yra praminti. Tie getai kariavo su Darijum, viešpačiu persų, paskiaus su Pilypu, viešpačiu maudonų, bet tų karių trumpumas mano rašto neleidžia čia išguldyti.
Po Kauno ėjo 100 kapų grašių mokėti turėję Belskas, Drohičinas, Gardinas, Pinskas, Polockas, kiti - dar mažiau.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 389
Tai antra pagal dydį suma, daugiau turėjo mokėti Vilnius - 500 kapų grašių ir dar išrengti 300 raitelių. Po Kauno ėjo 100 kapų grašių mokėti turėję Belskas, Drohičinas, Gardinas, Pinskas, Polockas, kiti - dar mažiau. Iš valstybės lietuviškųjų žemių miestų sąraše dar yra Trakai, kurių miestiečiai krikščionys ir karaimai kartu turėjo mokėti 60 kapų grašių, ir Merkinė, turėjusi mokėti 30 kapų grašių.
Narimantas valdė Turovą ir Pinską.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 93
Vyriausias sūnus, Manv y d a s, valdė Kernavę ir Slanimą, Narimantas — Turovą ir Pinską, Karijotas — Naugarduką ir Volkoviską, Algirdas — Krėvą ir Vitebską, Kęstutis buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus, Palenkę, Gardiną ir Brastą.
Pinsko seimelis 1736-1738 m. ir 1741-1744 m. buvo praktiškai nesužlugdytas.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių
PDF 52
Augusto III valdymo laikais nebūdingas buvo 1736-1738 m. it 1741-1744 m. Pinsko seimelis, kurio buvo praktiškai neįmanoma sužlugdyti, nes pavieto elitas gerai sutarė su didiku - Lietuvos didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada Mykolu Višneveckiu.
Būtent jo pozicija lėmė sėkmingą Pinsko seimelių baigtį.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių
PDF 52
Būtent jo pozicija lėmė sėkmingą Pinsko seimelių baigtį.
Pinsko pranciškonų vienuolynas buvo nusiaubtas.
04-ldk-personalijos-idejos-refleksijos
PDF 234
Nusiaubtas buvo ir Pinsko pranciškonų vienuolynas61.
1276 metais jotvingiai gyveno tarp Dnepro ir Pinsko pelkių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 133-134
1276 metais Hipčiakų kanas Mengu-Timuras surengė žygį prieš įazigus, jotvingių tautą, kuri •'Lietuvos kronika (rankraštis). P. 20—22. 136 gyveno tarp Dnepro ir Pinsko pelkių