Kryžiuočiai sudegino Peštvės priešpilį Seredžiuje prie Dubysos žiočių, o pati Peštvė du kartus pamečiui buvo apgulta.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 223
Kryžiuočiams tada pasisekė sudeginti priešpilį ir Peštvės (Seredžiuje — prie Dubysos žiočių), kuri du kartu pamečiui buvo apgulta, tuo pat metu Žemaičių pietvakariuose nuteriojant « Pograudą»^26. Taip pat du kartu (1292, 1294) ordino kariuomenė pasiekė Nemuno dešiniojo kranto sritis tarp Dubysos ir Nevėžio, nusiaubdama Gaižuvos (« Gesovie ») ir prie Vilkijos Pačtuvos (« Pastovie ») sritis^27.
Pasak užrašo, Peštvės įgula pažadėjo apgulusiems kryžiuočiams krikštytis, bet po derybų nakčia išbėgiojo.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 258
Apie Peštvės įgulą yra užrašyta, jog ji, apgulusiems kryžiuočiams pasižadėjusi krikštytis, po derybų nakčia išbėgiojusi. Veliuona tepasidavė po 10 dienų apgulimo, o pilies gynėjai su vadu Goštautu (Gastot) pakeliui į vyr.
Kryžiuočiai grįždami sudegino Peštvę ir Veliuoną, dvi svarbias lietuvių pilis, ilgai rodžiusias tvirtą atsparumą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 258
Grįždami jie sudegino dar dvi svarbias lietuvių pilis — Peštvę ir Veliuoną, kurios ilgai buvo rodžiusios tvirtą atsparumą. Tuo būdu Nemuno krantuose iki Kauno nebeliko jokio lietuvių gynimosi punkto.