Kryžiuočiai sudegino Peštvės priešpilį Seredžiuje prie Dubysos žiočių, o pati Peštvė du kartus pamečiui buvo apgulta.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 223
Kryžiuočiams tada pasisekė sudeginti priešpilį ir Peštvės\n(Seredžiuje — prie Dubysos žiočių), kuri du kartu pamečiui buvo\napgulta, tuo pat metu Žemaičių pietvakariuose nuteriojant « Po\ngraudą»^26. Taip pat du kartu (1292, 1294) ordino kariuomenė\npasiekė Nemuno dešiniojo kranto sritis tarp Dubysos ir Nevėžio,\nnusiaubdama Gaižuvos (« Gesovie ») ir prie Vilkijos Pačtuvos (« Pa\nstovie ») sritis^27.
Pasak užrašo, Peštvės įgula pažadėjo apgulusiems kryžiuočiams krikštytis, bet po derybų nakčia išbėgiojo.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 258
Apie Peštvės\nįgulą yra užrašyta, jog ji, apgulusiems kryžiuočiams pasižadėjusi\nkrikštytis, po derybų nakčia išbėgiojusi. Veliuona tepasidavė po\n10 dienų apgulimo, o pilies gynėjai su vadu Goštautu (Gastot)\npakeliui į vyr.
Kryžiuočiai grįždami sudegino Peštvę ir Veliuoną, dvi svarbias lietuvių pilis, ilgai rodžiusias tvirtą atsparumą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 258
Grįždami jie sudegino\ndar dvi svarbias lietuvių pilis — Peštvę ir Veliuoną, kurios ilgai\nbuvo rodžiusios tvirtą atsparumą. Tuo būdu Nemuno krantuose\niki Kauno nebeliko jokio lietuvių gynimosi punkto.