Karalius lenkų Boleslovas, jutęs tą nelaimą Vai tiekaus, liepė jo kūną nuo netikėlių, noris visų bran giausiai, atpirkti, ko dėjęsis, išsiuntė karalius siun tinius į Parusnį. Atvedė tas gau jas į Parusnį karvedžiai Zinenbergas ir Ekerbergas su daugybe diduomenės, su kuriais mistras kryžėjų susinėręs gulė visuotinai į Lietuvą. Rudenop atėjo nauja talka meldžionų į Parusnį, kurią atvedė viešpats Essų Otas.
Karalius lenkų Boleslovas, jutęs tą nelaimą Vai tiekaus, liepė jo kūną nuo netikėlių, noris visų bran giausiai, atpirkti, ko dėjęsis, išsiuntė karalius siun tinius į Parusnį.
Netikėliai tarės tuomi savo apjuoktas šventenybes nuo krikščionų nugerbę ir užrūstintus savo dievus atlyžinę, vienok tarnus švento Vaitiekaus mūčelnyko paleidę sveikus, kurie pargrįžę namon Boleslovui karaliui nelaimą Vaitiekaus apipasakojo. Karalius lenkų Boleslovas, jutęs tą nelaimą Vaitiekaus, liepė jo kūną nuo netikėlių, noris visų brangiausiai, atpirkti, ko dėjęsis, išsiuntė karalius siuntinius į Parusnį. Bet netikėliai norėjo pagal smagumą kūno sidabro gauti lygų luitą.
Atvedė tas gau jas į Parusnį karvedžiai Zinenbergas ir Ekerbergas su daugybe diduomenės, su kuriais mistras kryžėjų susinėręs gulė visuotinai į Lietuvą.
Taip Gediminui bedraudžiant vokyčius Padaugavy, nuo vakarų pradėjo plūsti naujos gaujos meldžionų, sukeltos popiežiaus balsu iš Teutonijos ir Čekų kariauti netikėlių lietuvių. Atvedė tas gaujas į Parusnį karvedžiai Zinenbergas ir Ekerbergas su daugybe diduomenės, su kuriais mistras kryžėjų susinėręs gulė visuotinai į Lietuvą. Nes atsitiko tą žiemą taip baisūs speigai, jog ne vien vaisių medžiai, bet pačios girios vietomis pavasarį nebišsprogo, pati jūra Žemaičių per 15 mylių užšalo nuo pašalio taip, jog iš Danijos į Liubeką galėjo pėsčia jūra ateiti; gyvoliai meldžionų ir patys, nepratę į taip baisius speigus, mažne visi išstipo nieko gero nenuveikę jau Parusny, jau Lietuvoj.
Darin marčelga vėl turėjo su visa savo galia, lig iš naujo pilį pastrūnijant, nuo antpuolių netikėlių gynioti. Rudenop atėjo nauja talka meldžionų į Parusnį, kurią atvedė viešpats Essų Otas. Marčelga kryžėjų, sukėlęs visą savo kariauną, susinėrė vėl su mina votais meldžionimis ir traukė Veliuonon; žemaičiai norėjo jiems kelią užstoti, ištiko į mūšą, bet apsiskardžiusios šalys atsitraukė be didžio nuokryčio.