Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
6 teiginiai8 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 6 teiginiai ir visi 8 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–8 iš 8 rodomų įrašų
Apie VIII-IX a. slavai pasiekė Gardino sritį ir įsikūrė Pamaryje.
PDF 114
Su slavais išryškėjo karo ir prekybiniai santykiai. Apie VIII-IX amž. jie jau buvo prie Polocko - Minsko, net pasiekė iš pietų Gardino sritį. Tada jie įsikūrė ir Pamaryje.
Aisčiai vengė iš Pamario atvykusių misijonierių, nes nuolat kovojo su Pamario kunigaikščiais.
PDF 55
Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų, buvo dar nemaža kitų, tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių, nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario, su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. Todėl dabar tie kunigaikš- čiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis; su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija.
1247 m. Pamario kunigaikščio Sviatopelko remiamos kovos, Narbuto aiškinimu, trukdė kryžiuočiams tvarkyti Pamedę ir įtvirtinti krikščionybę.
PDF 177
Moteris, suviliota šios dvasios gundymo, niekaip negali išsivaduoti iš jos meilės. Įdomią smulkmeną apie tuos dievaičius mums paliko Prū sijos kronikos . 1247 metais, kai kryžiuočiai jau valdė Pame- dę ir tenykščius žmones lyg ir atvertė į krikščionių tikėjimą, vis dėlto dėl nuolatinių sumaiščių ir kovų su kitų provincijų gyventojais, remiamais Pamario kunigaikščio Sviatopelko, jie, matyt, neturėjo pakankamai laiko pasirūpinti Pamedės vidaus sutvarkymu bei atverstos tautos tikėjimo įtvirtinimu.
Narbutas kašubų protėvius siejo su Asubi arba Cassubi tauta, kuri, jo teigimu, įsikūrė Pamaryje prie Vyslos žemupio.
PDF 102
Tai buvo miškinė gyvulių augintojų gentis.\nČia kažkur atsirado tauta Asubi, paskui Cassubi, dabar\ntinių kašubų protėviai. Neabejotina, kad ji susiliejo su\nkažkokia slavų karta ir pateko į Vyslos žemupį, kur įsi\nkūrė Pamaryje; ji ligi šiol turi neslaviškų, visai skirtin\ngų bruožų.
Mat tokiais pačiais ženklais pažymėtų akmenų, ant kurių senovės tyrėjai matė ir užrašų runomis, yra ne tik ne vienoje tikrosios Lietuvos vietovėje, bet ir Pamaryje, Žemutinėje Sak sonijoje ir lužitėnų krašte.
PDF 380
Sako, kad lietuviai kaimiečiai\nšitaip vadina akmenis su panašiais ženklais ir kituose kraštuo\nse. Mat tokiais pačiais ženklais pažymėtų akmenų, ant kurių\nsenovės tyrėjai matė ir užrašų runomis, yra ne tik ne vienoje\ntikrosios Lietuvos vietovėje, bet ir Pamaryje, Žemutinėje Sak\nsonijoje ir lužitėnų krašte. Todėl ne be pagrindo darome išva\ndą, kad tai buvo deivės Velionos aukurai.
Pasaka skelbia, jog parusnių dievai buvę iš Gu dijos, rasi Pamario, pargabenti, jei tas būt tiesa esąs, tuo kartu vardai dievų būt esą gudiški, vienok yra yni lietuviški, kurių vardus alvienas lietuvis šian dien dar permano.
PDF 74
Žinoma taip pat yra, jog nejaukioji tauta ima nuo išmintingosios įstatymus, rėdą, tikėjimą ir apsiėjimus, nuo to gal lemti, jog parusnėnai, arba lietuviai, turėjo būti išmintinges- niais už mozūrus, kad jie nuo lietuvių dievus žyčio- jo. Pasaka skelbia, jog parusnių dievai buvę iš Gu dijos, rasi Pamario, pargabenti, jei tas būt tiesa esąs, tuo kartu vardai dievų būt esą gudiški, vienok yra yni lietuviški, kurių vardus alvienas lietuvis šian dien dar permano. Nuo to gal dar mėklintis, jog lie tuviai neturėjo svetimų dievų neigi į svetimas žiny- čias vaikščiojo jų lankyti, kad tuo tarpu tautos, jau šalip lietuvių gyvenančios, jau iš tolimų kraštų krikš čionimis jau būdamos, leido siuntinius teirautis sa vo reikaluose į Rusnės žinyčią.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Galima tik daryti gana tikėtiną prielaidą, kuri remia si Ptolernėjo aprašymų nubraižytais žemėlapiais ir pa vadinimo panašumu su chionitais. Šie buvo Padneprės emporiumų graikų kolonistai, susigiminiavę su skitais ir gyvenę dešiniojoje Dnepro pakrantėje, kur yra Kijevas; kitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai. Turime istorinių padavimų, jog, kai persų karalius Saporas žiemojo kažkur prie Volgos vidurupio, imperatorius Julijonas, taip pat buvęs prie Dunojaus vidurupio, siuntė pas jį žygūnus, kurie kėlėsi per Dneprą chionitų kolonijos teritorijoje, o po to keliavo toliau per alanų kraštą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tam nėra reikalo ieš koti įrodymų, pakanka žvilgtelėti į suprantamai nupieštus hie roglifus, tarp kurių yra susegta apyrankė - žaltys, laikantis nas ruose uodegą. Pagaliau, aiškindami apskritimo su kryžiumi, arba mitologinio rakto, reikšmę, pažymėsime, kad senovės ty rėjai randa jį įvairių mitologinių asmenų rankose ir įvairiuose paminkluose, o pagal tai aiškinama jo prasmė. Orfėjo him nuose pasaulio raktą rankoje laiko Kupidonas, o paskui - He- katė ir Protirėja; Hadas, arba Plutonas, turi raktą nuo pože mio pasaulio; Protėjas - jūros raktą; Jenijas laiko liūdesio ir džiaugsmo raktą, tad jo reikšmė aiški, nes raktas kiekvieno dievo rankoje nusako jo valdžią, o pats raktas įgauna reikšmę nuo vietos, kurioje pavaizduotas.