Norvegija

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Nukeliavęs į vietovę, Kantium (Kanterbury) vadinamą, aplankė vieną dalį Anglijos, nuo ten irklavo į pašalius žemės, vadinamos Thula (Norvegija), arba Skandija, paskui, irkluodamas juo į pietus linkant Baltijos, arba Žemaičių, jūros, atkeliavo į žemaičių kraštą, šiandien Samland, arba Samija, tai yra Žamiją, arba Žemąja žeme, kitaip Žemaičiais vadinamą1. Tame šaltame krašte, sako jis, žmonės nežiną dar skanių ir lepnių vaisių ir maž teturį jaukių gyvol-ių; patys mintą vikiais, vaisiais, šaknimis ir kitomis žalesomis; turtingieji iš javų ir medaus gėrimą sau darą. Stokodami tenai giedrų, javus kuliantys rejose, o kišimą džioviną duobose; kitaip, sako jis, jų kluonai, būdami lauke, nuo tankių lytų sutižtų. Toliaus dar tasai Pitėjas taip pasakoja: tenai attakotame bei išgraužotame jūros bangiomis krašte gyvenanti dvi tauti — aestijonų ir gutonų, kursai kraštas vadinęsis Mentonomon, 6000 straipsnių platus, nuo kurio viena diena gali nuirkluoti jūra pagal į salą, vadinamą Abalus, kur pavasarį jūra bangiodama metusi laukan gintarus, beje, trąšas jūros sustingusias.

Šaltinis: Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — A. Sabaliauskas, „A. a. prof. A. R. Niemi“

1899 m. vasarą padarė kelionę į Estų salas (Eželį), kur rinko estų liaudies dainas; tais pačiais metais dirbo Švedijos ir Norvegijos knygynuose;