Norvegija

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Nukeliavęs į vietovę, Kantium (Kanterbury) va­ dinamą, aplankė vieną dalį Anglijos, nuo ten irkla­ vo į pašalius žemės, vadinamos Thula (Norvegija), arba Skandija, paskui, irkluodamas juo į pietus lin- kant Baltijos, arba Žemaičių, jūros, atkeliavo į že­ maičių kraštą, šiandien Samland, arba Samija, tai yra Žamiją, arba Žemąja žeme, kitaip Žemaičiais vadinamą1. Tame šaltame krašte, sako jis, žmonės nežiną dar skanių ir lepnių vaisių ir maž teturį jaukių gy- vol-ių; patys mintą vikiais, vaisiais, šaknimis ir ki­ tomis žalesomis; turtingieji iš javų ir medaus gėri­ mą sau darą. Stokodami tenai giedrų, javus kulian- tys rejose, o kišimą džioviną duobose; kitaip, sako jis, jų kluonai, būdami lauke, nuo tankių lytų sutiž- tų. Toliaus dar tasai Pitėjas taip pasakoja: tenai at- takotame bei išgraužotame jūros bangiomis krašte gyvenanti dvi tauti — aestijonų ir gutonų, kursai kraštas vadinęsis Mentonomon, 6000 straipsnių pla­ tus, nuo kurio viena diena gali nuirkluoti jūra pa­ gal į salą, vadinamą Abalus, kur pavasarį jūra ban- giodama metusi laukan gintarus, beje, trąšas jūros sustingusias.

Šaltinis: Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — A. Sabaliauskas, „A. a. prof. A. R. Niemi“

1899 m. vasarą padarė \nkelionę į Estų salas (Eželį), kur rinko estų liaudies dainas; tais pa­\nčiais metais dirbo Švedijos \nir \nNorvegijos \nknygynuose;