Naugardas

PDF 21-22

Jų veikla vis labiau plėtėsi, net toli į šiaurę nutolę miestai, net slaviškieji, ėmė prie jų šlietis. Prie karinės sąjungos, 1241 m. Hamburgo sudarytos su Liubeku, tam tikru požiūriu priklausė D ## Puslapis 22 ĮVADAS Krokuva, Kališas ir Naugardas.

PDF 262

Naugardo ir Porchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui 10.000 rublių kontribucijos (1428). Kontribucijos ir bausmės buvo imamos ir nuo nepaklusnių bei atkritusių rusų kunigaikščių, kurių žemės vėl būdavo užkariaujamos.

PDF 247

Tačiau Aleksandro ir Elenos santuoka išplėtė prekybinius Vilniaus santykius su Rusios miestais ir skatino steigti naujas užeigas pirkliams, atvykstantiems į Lietuvos sostinę iš Maskvos, Naugardo, Pskovo ir Tverės. Karalius leido miestui pastatyti Svečių namus, kuriuose rusų pirkliai privalėdavo apsistoti, sumokėti prekių muitą ir apie savo atvykimą iškart pranešti pilininkui4 3 44.

PDF 48

Jo laikais jau būdavo saugu visuose kraštuose, kuriuos jis valdė, Vilniuje vykdavo laisvi prekių mainai tarp Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių. Vilniaus miestiečiai, gavę svarbią privilegiją laisvai prekiauti visoje Lietuvos valstybėje, nemokėdami muito mokesčių, pradėjo lankytis tolimose provincijose, kur artimiau susipažino su krikščioniškąja kultūra26.

PDF 262

Yra žinoma, kad jis, kariaudamas su Pskovu, pasitraukė nuo jo tik sutikus sumokėti 1000 rublių kontribucijos, o už belaisvius — pridėjus dar 450 rublių. Naugardo ir Porchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui 10.000 rublių kontribucijos (1428).

PDF 171

Žinodamas karalių esant įtarų, gebėjo supykinti jį su žmona, taip gana ilgam sudrumstęs namų ramybę, privertė lenkus gaišti dėl nesvarbių reikalų. Jau senyvo amžiaus sulaukęs, Lietuvos kunigaikštis buvo priverstas kovoti su Pskovu ir Naugardu, nes norėjo atkeršyti už įvairias skriaudas, kurių Lietuvai iš tų galingų miestų tekdavo patirti. Pergalė jam buvo lemta ir tąsyk: dusyk pakartotas žygis, nepaisant didelių pavojų ir pasalų, sėkmingai pasibaigęs (1427 metais), prispyrė atkakti į Vilnių Pskovo pasiuntinius bojarinus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną Sidorovičių, kurie, pakloję 1 000 sidabro rublių, meldė paleisti belaisvius, bet Vytautas jų neišleido tol, kol jam dar 250 rublių nepridėjo (1429 m.

PDF 151

Juk tas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, globojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su Prūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Maskva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir tolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vilnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki kokių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė. Esant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinantiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos kūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės kraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveiktas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo suklestėti!

PDF 228

Atkeliavo ir Vytauto giminaičiai, Mozūrijos kunigaikščiai, Maskvos d. kunigaikštis, Tverio-Riazaniaus, Naugardo, Pskovo kunigaikščiai, Bizantijos imperatoriaus, Ordos, Moldavijos, danų karaliaus ir Kazanės pasiuntiniai^2 ). Visi svečiai dosnaus ir vaišingo šeimininko buvo nuoširdžiai priimti.

PDF 152

Kijeve ir apleisti tikinčiuosius. Livonijos Ordinas padarė prieš Vytautą nukreiptą taiką su Pskovu (1417) ir Naugardu (1421), kas Bažnyčių unijai dar labiau pakenkė. 1418 m. suokalbininkai paleido iš Kremenco kalėjimo Jogailos brolį Švitrigailą, kuris mėgino sukelti didelę audrą Lietuvos Rytuose, bet tas jam nepavyko.

PDF 228

Atkeliavo ir Vytauto giminaičiai, Mozūrijos kunigaikščiai, Maskvos d. kunigaikštis, Tverio-Riazaniaus, Naugardo, Pskovo kunigaikščiai, Bizantijos imperatoriaus, Ordos, Moldavijos, danų karaliaus ir Kazanės pasiuntiniai^2 ). Visi svečiai dosnaus ir vaišingo šeimininko buvo nuoširdžiai priimti.

PDF 136

Vytautas išmetinėjo Ordinui, kad negarbinga susidėti su nekatalikais prieš jį kataliką, ir grasino pasiųsti skundą Konstancijos susirinkimui; bet ir tas nieko nepadėjo, nes po kelių metų Ordinas padarė amžiną taiką ir su Naugardu D. (1421). Livonijos Ordinas įtikinėjo Naugardą ir Maskvą, kad Vytauto planai jiems yra pražūtingi, kadangi jis siekiąs užvaldyti visas rusų žemes. Tokiose sąlygose, aišku, nebebuvo galima mąstyti apie Vakarų ir Rytų Bažnyčių suvienijimą Lietuvos žemėse.

PDF 177

Sutvarkė reikalus su Smolensku, kuriame irgi paliko savo vietininkus. Tą padarė ir su Didž. Naugardu ir Maskva. Teko dabar jam ir naujų Rusijos žemių.

PDF 151

Juk tas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, globojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su Prūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Maskva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir tolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vilnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki kokių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė. Esant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinantiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos kūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės kraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveiktas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo suklestėti!

PDF 24

Lietuvos rytuose gerokai prieš XIII amžių garsėjo du senieji rusų miestai - Pskovas ir Naugardas - prekyba, mūrais ir netgi savo pačių valdžia galingi. Maskva tuomet dar tebuvo menka gyvenvietė; tik pietų Rusioje klestėjo senasis Kijevas, Rytų apeigų tikėjimo lopšys ir kurį laiką garsios monarchijos sostinė.

PDF 171

Žinodamas karalių esant įtarų, gebėjo supykinti jį su žmona, taip gana ilgam sudrumstęs namų ramybę, privertė lenkus gaišti dėl nesvarbių reikalų. Jau senyvo amžiaus sulaukęs, Lietuvos kunigaikštis buvo priverstas kovoti su Pskovu ir Naugardu, nes norėjo atkeršyti už įvairias skriaudas, kurių Lietuvai iš tų galingų miestų tekdavo patirti. Pergalė jam buvo lemta ir tąsyk: dusyk pakartotas žygis, nepaisant didelių pavojų ir pasalų, sėkmingai pasibaigęs (1427 metais), prispyrė atkakti į Vilnių Pskovo pasiuntinius bojarinus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną Sidorovičių, kurie, pakloję 1 000 sidabro rublių, meldė paleisti belaisvius, bet Vytautas jų neišleido tol, kol jam dar 250 rublių nepridėjo (1429 m.

PDF 272

Vytautas turėjo patrankų ir savo žygiuose į Pskovą (1426) bei Naugardą (1428). Žymiausia jų buvo Halka, kurią veždavo 20 porų arklių prieš piet ir tiek pat po piet. Mykolas Brenšteinas^1 ), remdamasis įvairiomis kronikomis, mano, kad Vytauto amžiaus gale lietuvių artilerija buvo jau nemenka ir kad to amato lietuviai išmokę iš kryžiuočiu; iš jų retais atsitikimais gaudavę ir patranką.

PDF 272

Tačiau šie, palyginti, dar nauji karo technikos pabūklai buvo tokie netobuli, kad Žalgirio mūšyje jie neturėjo jokios lemiančios reikšmės. Vytautas turėjo patrankų ir savo žygiuose į Pskovą (1426) bei Naugardą (1428). Žymiausia jų buvo Halka, kurią veždavo 20 porų arklių prieš piet ir tiek pat po piet.

PDF 262

Naugardo ir Porchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui 10.000 rublių kontribucijos (1428). Kontribucijos ir bausmės buvo imamos ir nuo nepaklusnių bei atkritusių rusų kunigaikščių, kurių žemės vėl būdavo užkariaujamos.

PDF 213

Šį nusiuntė į Polocką su įsakymu, kad polockiečiai nužudytų jaunąjį Joną, Tautvilos sūnų, nes kitaip įsakysiąs iškapoti visus suimtus bajorus. Todėl Jonas, išvaduodamas nuo nelaimės Polocko ponus, išjojo į Naugardą ir ten tapo vienuoliu. O Lietuvos ponai 1264 metais visuotiniame suvažiavime, jau po Treniotos mirties, nusiuntė Liutaurą užimti Polocko, kad šis valdytų jį kaip vietininkas.

PDF 227

Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventintą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gyvenusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau.

PDF 243

O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus. Lietuvių Perkūno stabas X amžiuje Šiaurėje buvo garsus, kadangi Vladimiras, tapęs visos Šiaurės Rusios didžiuoju kunigaikščiu, tokius pačius pastatė Kijeve ir Naugarde; tuo pačiu metu tam dievui buvo pastatyta šventykla toje vietoje, kur yra vadinamasis Perimo vienuolynas. Tai buvusi didžiulė statula, liemuo iš ąžuolo, galva sidabrinė, ūsai ir ausys auksinės, kojos geležinės, kumštyje laikė kažką panašaus į žaibus23.

PDF 436

Apie juos senovės Graikijos geografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometinius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad ir paties Herodoto išvardytų. Iš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža ką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugardo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė atskirą valstybę. Vėliau iš skandinavų legendų arba iš gana fragmentiškų Biarmijos paminėjimų matome, jog ta šalis buvusi turtinga, turėjusi gausybę brangiųjų metalų ir tiek svarbi, kad skandinavų plėšikai, tai yra tų amžių keliautojai, negailėjo pastangų įveikti kliūtis, kuriomis gamta atskyrė biarmiečius dėl grobio, išperkamo savo pačių krauju, kadangi biarmiečiai mokėjo gana neblogai gintis.

p. 19 (PDF 11)

1427 m. jau Daugpilio komtūras informuoja savo vadovybę apie žygio į Naugardą išvakarėse Vytauto sušauktą pasitarimą su aukščiausiais (upersten) bajorais 2 5.

PDF 456

Tačiau didžiausia prekyba vyko su Didžiojo Naugardo rusais. Si draugija turėjo savo sandėlių, kitaip vadinamų svečių (pirklių) namais Vilniuje, Kaune ir Ukmergėje.

PDF 461

Naugardas buvo miestas apsišvietusių gyventojų, labiau už kitus šiaurinių slavų krašte, viena, kadangi totorių barbarų tamsybė jiems nedarė įtakos; antra, ryšių su Europos tautomis dėka; jie toleravo savo žemėje kitą tikėjimą, leido pirkliams, ten gyvenantiems, statytis bažnyčias, kurios gyvavo keletą amžių, kol Jonas Bazilevičius Rūstusis XVI amžiuje, po to, kai jo miestą apleido sėkmė, įsakė jas sugriauti.

PDF 457

II. Abejotinos istorijos periodas, tai yra nuo nuolatinių Lietuvos žygių i rusų kraštus (Pskovą ir Naugardą) iki 1240 metų, tai yra Mindaugo valdymo.

PDF 94

Vladimiro vietininkas Sveneldas tuo pat metu įvedė Perkūno kultą Didžiajame Naugarde.