Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
24 teiginiai22 įrašai3 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 24 teiginiai ir visi 22 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–25 iš 25 rodomų įrašų
Naugardas tam tikru požiūriu priklausė 1241 m. Hamburgo su Liubeku sudarytai karinei sąjungai.
PDF 21-22
Jų veikla vis labiau plėtėsi, net toli į šiaurę nutolę mies tai, net slaviškieji, ėmė prie jų šlietis. Prie karinės sąjungos, 1241 m. Hamburgo sudarytos su Liubeku, tam tikru požiūriu priklausė D ## Puslapis 22 ĮVADAS Krokuva, Kališas ir Naugardas.
1428 m. Naugardas ir Porchovas, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui 10 000 rublių kontribuciją.
PDF 262
Naugardo ir Por\nchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui\n10.000 rublių kontribucijos (1428). Kontribucijos ir bausmės bu\nvo imamos ir nuo nepaklusnių bei atkritusių rusų kunigaikščių,\nkurių žemės vėl būdavo užkariaujamos.
Aleksandro ir Elenos santuoka skatino steigti užeigas pirkliams iš Naugardo ir kitų Rusios miestų Vilniuje.
PDF 247
Tačiau Aleksandro ir Elenos santuoka išplė\ntė prekybinius Vilniaus santykius su Rusios miestais ir ska\ntino steigti naujas užeigas pirkliams, atvykstantiems į Lie\ntuvos sostinę iš Maskvos, Naugardo, Pskovo ir Tverės.\nKaralius leido miestui pastatyti Svečių namus, kuriuose rusų\npirkliai privalėdavo apsistoti, sumokėti prekių muitą ir apie\nsavo atvykimą iškart pranešti pilininkui4 3 44.
Algirdo laikais Vilniuje vyko laisvi prekių mainai tarp Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių.
PDF 48
Jo laikais jau būdavo saugu visuose kraštuose, ku\nriuos jis valdė, Vilniuje vykdavo laisvi prekių mainai tarp\nNaugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių. Vilniaus\nmiestiečiai, gavę svarbią privilegiją laisvai prekiauti viso\nje Lietuvos valstybėje, nemokėdami muito mokesčių, pradė\njo lankytis tolimose provincijose, kur artimiau susipažino su\nkrikščioniškąja kultūra26.
1428 m. Naugardas ir Porchovas, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui 10 000 rublių kontribucijos.
PDF 262
Yra žinoma, kad jis, kariaudamas su Pskovu, pa\nsitraukė nuo jo tik sutikus sumokėti 1000 rublių kontribucijos,\no už belaisvius — pridėjus dar 450 rublių. Naugardo ir Por\nchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui\n10.000 rublių kontribucijos (1428).
Senyvo amžiaus Vytautas kariavo su Pskovu ir Naugardu, siekdamas atkeršyti už Lietuvai patirtas skriaudas.
PDF 171
Žinodamas karalių esant įtarų, gebėjo supykinti jį su žmona, \ntaip gana ilgam sudrumstęs namų ramybę, privertė lenkus \ngaišti dėl nesvarbių reikalų.\nJau senyvo amžiaus sulaukęs, Lietuvos kunigaikštis bu\nvo priverstas kovoti su Pskovu ir Naugardu, nes norėjo at\nkeršyti už įvairias skriaudas, kurių Lietuvai iš tų galingų \nmiestų tekdavo patirti. Pergalė jam buvo lemta ir tąsyk: du\nsyk pakartotas žygis, nepaisant didelių pavojų ir pasalų, sėk\nmingai pasibaigęs (1427 metais), prispyrė atkakti į Vilnių \nPskovo pasiuntinius bojarinus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną \nSidorovičių, kurie, pakloję 1 000 sidabro rublių, meldė pa\nleisti belaisvius, bet Vytautas jų neišleido tol, kol jam dar \n250 rublių nepridėjo (1429 m.
Vytauto valdymo laikais Vilniaus prekyba išsiplėtė su Naugardu, Pskovu, Maskva ir Prūsijos bei Livonijos miestais.
PDF 151
Juk\ntas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo\nbojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su\nPrūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask\nva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir\ntolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil\nnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko\nkių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė.\nEsant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan\ntiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos\nkūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės\nkraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik\ntas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su\nklestėti!
Į Vytauto susitikimą atvyko Naugardo kunigaikščiai ir kitų kraštų valdovai bei pasiuntiniai.
PDF 228
Atkeliavo ir Vytauto giminaičiai, Mo\nzūrijos kunigaikščiai, Maskvos d. kunigaikštis, Tverio-Riaza\nniaus, Naugardo, Pskovo kunigaikščiai, Bizantijos imperato\nriaus, Ordos, Moldavijos, danų karaliaus ir Kazanės pasiunti\nniai^2 ). Visi svečiai dosnaus ir vaišingo šeimininko buvo nuošir\ndžiai priimti.
Livonijos Ordinas sudarė prieš Vytautą nukreiptą taiką su Pskovu 1417 m. ir Naugardu 1421 m., o tai pakenkė Bažnyčių unijai.
PDF 152
Kijeve ir apleisti tikinčiuosius. Livonijos Ordinas padarė prieš Vytautą nukreiptą taiką su Pskovu (1417) ir Naugardu (1421), kas Bažnyčių unijai dar labiau pakenkė. 1418 m. suo kalbininkai paleido iš Kremenco kalėjimo Jogailos brolį Švi trigailą, kuris mėgino sukelti didelę audrą Lietuvos Rytuose, bet tas jam nepavyko.
Į Vytauto susitikimą atvyko Naugardo ir Pskovo kunigaikščiai, taip pat kitų valstybių valdovai bei pasiuntiniai.
PDF 228
Atkeliavo ir Vytauto giminaičiai, Mo\nzūrijos kunigaikščiai, Maskvos d. kunigaikštis, Tverio-Riaza\nniaus, Naugardo, Pskovo kunigaikščiai, Bizantijos imperato\nriaus, Ordos, Moldavijos, danų karaliaus ir Kazanės pasiunti\nniai^2 ). Visi svečiai dosnaus ir vaišingo šeimininko buvo nuošir\ndžiai priimti.
Livonijos Ordinas įtikinėjo Naugardą ir Maskvą, kad Vytauto planai jiems yra pražūtingi, kadangi jis siekiąs užvaldyti visas rusų žemes.
PDF 136
Vy tautas išmetinėjo Ordinui, kad negarbinga susidėti su nekatali kais prieš jį kataliką, ir grasino pasiųsti skundą Konstancijos susirinkimui; bet ir tas nieko nepadėjo, nes po kelių metų Ordi nas padarė amžiną taiką ir su Naugardu D. (1421). Livonijos Ordinas įtikinėjo Naugardą ir Maskvą, kad Vytauto planai jiems yra pražūtingi, kadangi jis siekiąs užvaldyti visas rusų žemes. Tokiose sąlygose, aišku, nebebuvo galima mąstyti apie Va karų ir Rytų Bažnyčių suvienijimą Lietuvos žemėse.
Vytautas sutvarkė reikalus su Didžiuoju Naugardu ir Maskva.
PDF 177
Sutvarkė reikalus su Smo lensku, kuriame irgi paliko savo vietininkus. Tą padarė ir su Didž. Naugardu ir Maskva. Teko dabar jam ir naujų Rusijos žemių.
Vytauto remiama Vilniaus prekyba išsiplėtė su Pskovu, Naugardu, Maskva, Prūsijos ir Livonijos miestais.
PDF 151
Juk\ntas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo\nbojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su\nPrūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask\nva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir\ntolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil\nnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko\nkių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė.\nEsant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan\ntiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos\nkūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės\nkraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik\ntas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su\nklestėti!
Lietuvos rytuose gerokai prieš XIII amžių garsėjo du senieji rusų miestai - Pskovas ir Naugardas - prekyba, mūrais ir netgi savo pačių valdžia galingi.
PDF 24
Lietuvos rytuose gerokai prieš XIII amžių garsėjo du senieji\nrusų miestai - Pskovas ir Naugardas - prekyba, mūrais ir netgi\nsavo pačių valdžia galingi. Maskva tuomet dar tebuvo menka\ngyvenvietė; tik pietų Rusioje klestėjo senasis Kijevas, Rytų apeigų\ntikėjimo lopšys ir kurį laiką garsios monarchijos sostinė.
1427 m. Vytauto žygiai prieš Pskovą ir Naugardą baigėsi sėkmingai.
PDF 171
Žinodamas karalių esant įtarų, gebėjo supykinti jį su žmona, \ntaip gana ilgam sudrumstęs namų ramybę, privertė lenkus \ngaišti dėl nesvarbių reikalų.\nJau senyvo amžiaus sulaukęs, Lietuvos kunigaikštis bu\nvo priverstas kovoti su Pskovu ir Naugardu, nes norėjo at\nkeršyti už įvairias skriaudas, kurių Lietuvai iš tų galingų \nmiestų tekdavo patirti. Pergalė jam buvo lemta ir tąsyk: du\nsyk pakartotas žygis, nepaisant didelių pavojų ir pasalų, sėk\nmingai pasibaigęs (1427 metais), prispyrė atkakti į Vilnių \nPskovo pasiuntinius bojarinus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną \nSidorovičių, kurie, pakloję 1 000 sidabro rublių, meldė pa\nleisti belaisvius, bet Vytautas jų neišleido tol, kol jam dar \n250 rublių nepridėjo (1429 m.
Vytautas turėjo patrankų ir savo žygiuose į Pskovą (1426) bei Naugardą (1428).
PDF 272
Vytautas turėjo patrankų ir savo žygiuose į Pskovą (1426) bei Naugardą (1428). Žymiausia jų buvo Halka, kurią veždavo 20 porų arklių prieš piet ir tiek pat po piet. Mykolas Brenšteinas^1 ), remdamasis įvairiomis kroniko mis, mano, kad Vytauto amžiaus gale lietuvių artilerija buvo jau nemenka ir kad to amato lietuviai išmokę iš kryžiuočiu; iš jų retais atsitikimais gaudavę ir patranką.
PDF 272
Tačiau šie, palyginti, dar nauji karo technikos pabūklai buvo tokie ne tobuli, kad Žalgirio mūšyje jie neturėjo jokios lemiančios reikš mės. Vytautas turėjo patrankų ir savo žygiuose į Pskovą (1426) bei Naugardą (1428). Žymiausia jų buvo Halka, kurią veždavo 20 porų arklių prieš piet ir tiek pat po piet.
Naugardas ir Porchovas, nebenorėdami kariauti, 1428 m. sumokėjo Vytautui 10 000 rublių kontribuciją.
PDF 262
Naugardo ir Por\nchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui\n10.000 rublių kontribucijos (1428). Kontribucijos ir bausmės bu\nvo imamos ir nuo nepaklusnių bei atkritusių rusų kunigaikščių,\nkurių žemės vėl būdavo užkariaujamos.
Narbutas pasakojo, kad Tautvilos sūnus Jonas, gelbėdamas Polocko bajorus, išjojo į Naugardą ir ten tapo vienuoliu.
PDF 213
Šį nu siuntė į Polocką su įsakymu, kad polockiečiai nužudytų jauną jį Joną, Tautvilos sūnų, nes kitaip įsakysiąs iškapoti visus su imtus bajorus. Todėl Jonas, išvaduodamas nuo nelaimės Po locko ponus, išjojo į Naugardą ir ten tapo vienuoliu. O Lietu vos ponai 1264 metais visuotiniame suvažiavime, jau po Tre niotos mirties, nusiuntė Liutaurą užimti Polocko, kad šis val dytų jį kaip vietininkas.
Narbutas spėjo, kad Naugardo gubernijos Rusos, arba Russ, upės vardą galėjo duoti variagų atgabenta lietuvių kolonija.
PDF 227
Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų seno vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū sų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventin tą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gy venusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau.
Narbutas teigė, kad Vladimiras X a. Kijeve ir Naugarde pastatė Perkūno stabus, panašius į lietuvių Perkūno stabą.
PDF 243
O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus. Lietuvių Perkūno stabas X amžiuje Šiaurėje buvo garsus, kadangi Vladimiras, tapęs visos Šiaurės Rusios didžiuoju ku nigaikščiu, tokius pačius pastatė Kijeve ir Naugarde; tuo pa čiu metu tam dievui buvo pastatyta šventykla toje vietoje, kur yra vadinamasis Perimo vienuolynas. Tai buvusi didžiulė sta tula, liemuo iš ąžuolo, galva sidabrinė, ūsai ir ausys auksinės, kojos geležinės, kumštyje laikė kažką panašaus į žaibus23.
Narbutas Biarmiją iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą apibūdino kaip atskirą valstybę, bendravusią su Naugardo slavais.
PDF 436
Apie juos senovės Graikijos\ngeografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometi\nnius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad\nir paties Herodoto išvardytų.\nIš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža\nką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugar-\ndo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė\natskirą valstybę. Vėliau iš skandinavų legendų arba iš gana\nfragmentiškų Biarmijos paminėjimų matome, jog ta šalis bu\nvusi turtinga, turėjusi gausybę brangiųjų metalų ir tiek svarbi,\nkad skandinavų plėšikai, tai yra tų amžių keliautojai, negailė\njo pastangų įveikti kliūtis, kuriomis gamta atskyrė biarmiečius\ndėl grobio, išperkamo savo pačių krauju, kadangi biarmiečiai\nmokėjo gana neblogai gintis.
1427 m. Vytauto sušauktas pasitarimas su aukščiausiais bajorais vyko žygio į Naugardą išvakarėse.
p. 19 (PDF 11)
1427 m. jau Daugpilio kom\ntūras informuoja savo vadovybę apie žygio į Naugardą išvakarėse Vytauto \nsušauktą pasitarimą su aukščiausiais (upersten) bajorais\n2 5.
Didžiojo Naugardo rusų prekybos draugija turėjo sandėlius Vilniuje, Kaune ir Ukmergėje.
PDF 456
Tačiau didžiausia prekyba vyko su Di\ndžiojo Naugardo rusais. Si draugija turėjo savo sandėlių, \nkitaip vadinamų svečių (pirklių) namais Vilniuje, Kaune \nir Ukmergėje.
Teodoras Narbutas Naugardą vaizduoja kaip labiau už kitus šiaurės slavų krašto miestus apsišvietusį ir kitą tikėjimą toleravusį miestą, kuriame pirkliams leista statyti bažnyčias, o XVI a. Jonas Bazilėvičius Rūstusis jas liepė sugriauti.
PDF 461
Naugardas buvo miestas apsišvietusių gyventojų, labiau už kitus šiaurinių slavų krašte, viena, kadan gi totorių barbarų tamsybė jiems nedarė įtakos; antra, ryšių su Europos tautomis dėka; jie toleravo savo žemėje kitą tikėji mą, leido pirkliams, ten gyvenantiems, statytis bažnyčias, ku rios gyvavo keletą amžių, kol Jonas Bazilevičius Rūstusis XVI amžiuje, po to, kai jo miestą apleido sėkmė, įsakė jas sugriau ti.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Ne be pagrindo tyrėjai sugalvojo susekti seniausią tautų istoriją iš jų gimtosios kalbos, nes rezultatas dažniausiai apvainikuodavo jų pastangas visiškai naujais, iki šiol visiškai nežinomais ir visiškai tikrais atradimais. Nesigilinsime į tų at radimų smulkmenas, kaip teko su jais padirbėti; neturime nė tikslo mėgdžioti etimologinius išvedžiojimus, kaip tik gana pa plitusius, kadangi visam laikui pasirinkome savo pačių atrastą kelią, kuriame neturi būti vietos etimologinėms išmonėms, pri temptoms daiktų ir žodžių panašybėmis, išskyrus tik tas, ku rios negali būti nuginčytos iš pirmo žvilgsnio ir dėl jų akivaiz daus sutapimo ir kurių palyginimui pakanka paprasto pasvars tymo. Mechovita sako: „... linguagium Lithuanicum est quadri partitum: primum linguagium est Iaczuingomm, ut horum qui circa castrum Drochicin inhabitarunt, et pauci supemint.