Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
19 teiginiai20 įrašai5 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 19 teiginiai ir visi 20 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–23 iš 23 rodomų įrašų
Marienburge kryžiuočiai pagamino šturmo bokštus pagal žvalgų nustatytą puolamos pilies sienų aukštį.
PDF 44
Žygiui ruoštasi visus metus. Gavus žvalgų duomenis, koks pilies sienų aukštis, kryžiuočių sostinėje Marienburge buvo pag- aminti atitinkamo aukščio šturmo bokštai. Kartu Nemunu buvo plukdomos visos pagrindinės to meto puolimo mašinos.
1401 m. sausio mėnesį į patį Marienburgą nuvykęs Žemaičių bajorų būrys ne tik ieškojo patvirtinimo savo turimoms luominėms teisėms, bet ir patys krikštijosi.
PDF 335
to meto Lietuvos branginamomis importo prekėmis. 1401 m. sausio\nmėnesį į patį Marienburgą nuvykęs Žemaičių bajorų būrys ne tik\nieškojo patvirtinimo savo turimoms luominėms teisėms, bet ir patys\nkrikštijosi.
1576 m. rugsėjo 23 d. iš Marienburgo rašytame laiške karalius pareiškė muitą nustatysiąs tik gavęs prie jo buvusios Senato tarybos sutikimą.
PDF 343-344
Karalius ŽYGIMANTAS AUGUSTAS ## Puslapis 344 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS VII DVIEJŲ KARALIAUS STEPONO BATORO LAIŠKŲ, RAŠYTŲ RADVILOMS, TURINYS: APIE MUITUS IR MOKESČIUS VILNIAUS PIRKLIAMS IR MIESTIEČIAMS Autentiškų karaliaus Stepono laiškų, rašytų Radviloms, rinkinyje, saugomame Radvilų archyve, Kardinalijoje, yra du laiškai, atskleidžiantys, kad vis dėlto karalius, nenoriai ir tai tik atkakliai prašomas Lietuvos senatorių ir protestuo jant Vilniaus pirkliams, laikinai juos atleido nuo naujai nu statyto muito mokesčio. Viename tų laiškų, rašytame iš Marienburgo 1576 metų rugsėjo 23 dieną Vilniaus vyskupui ir Vilniaus vaivadai, Lie tuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui Radvilai, kara lius pareiškia jokio muito nenustatysiąs kitaip - tik su Sena to tarybos, prie jo esančios ir žinančios skubiausiai tvarkytinus Respublikos reikalus, sutikimu. Tačiau sutinkąs atidėti šio muito rinkimą iki būsimo seimo, įsakęs Lietuvos iždininkui įrašyti tik į sąrašus tai, kas priklausys nuo pre kių, kad vėliau, po seimo sprendimo, būtų žinoma, ko gali ma reikalauti iš pirklių, o ko reikėtų atsisakyti.
Marienburgo pilis Nogato deš.
PDF 167
500 Plg. D. III, 143. Marienburgo pilis Nogato deš. krante, kaip manyta, pradėta statyti\n1272 m. ar 1274 m.
Henrikui von Plauenui Marienburge surinkus apie 5000 vyrų įgulą, liepos 25 d. atvykę Jogaila ir Vytautas tvirtovės nebeįstengė paimti.
PDF 349
Kai\nSchwetzo komtūras Henrikas von Plauen į Marienburgą surinko\napie 5000 vyrų įgulos, tik liepos 25 teatvykę pusbroliai tvirtovės\njau nebeįstengė paimti.\nBuvo laikoma Vytauto svarbiu laimėjimu, kad jis su Livonijos\nordinu atskirai padarytomis paliaubomis Livonijos kryžiuočius\n_sulaikė_ nuo dalyvavimo Žalgirio kautynėse.
1280 m. Santyro pilis buvo perkelta į naują vietą ir pavadinta Marienburgu, tai yra Šventosios Marijos pilimi.
PDF 167
208 (203). Apie Marienburgo pilies pastatymą\n\n 1280 viešpaties metais Santyro pilis, pakeitus jos vardą bei vietą, buvo perkelta ten,\nkur dabar tebestovi, ir pavadinta Marienburgu, tai yra šventos Marijos pilimi, kurios\nšlovei bei garbei ji čia ir buvo perkelta500.\n\n\n\n\n 209 (204).
Vaidyla, turimomis žiniomis, kelis kartus slaptai keliavo į Marienburgą ir iš Vokiečių ordino magistro gavo sutikimą sudaryti naują sutartį.
PDF 31
Yra žinių, kad Vaidyla keletą kartų slaptai kelia\nvęs į Marienburgą ir iš Vokiečių Ordino magistro gavęs suti\nkimą sudaryti naują sutartį.\nNorėdamas paslėpti nuo Kęstučio savo paskutinius suma\nnymus, Jogaila padarė Dovydiškiuose neva medžioklę^4 ).
Skirgaila Marienburge buvo draugiškai ir vaišingai priimtas, nes Ordinas veikiausiai žinojo ar nujautė jo pasiuntinystės tikslus.
PDF 29
Ordinas, matyti, apie Skirgailos pasiuntinystės\ntikslus žinojo ar bent nujautė, nes jis Marienburge buvo draugiš\nkai ir vaišingai priimtas. Nors jo kelionės tikslas sunku aiškiai\nnusakyti, bet vis dėlto jis negalėjo neturėti ryšio su tais santy\nkiais, kuriuos vėliau Jogaila užmezgė su Vokiečių Ordinu.
Didysis magistras slapta iš Marienburgo laivais išplaukė Vysla, paskui per jūros įlanką įplaukė į Nemuną.
PDF 152
9 4 .\n52\nTas žygis buvo paskubomis ir slap\nta suruoštas, ir todėl didysis magist\nras tuokart mažai teturėjo svetimša\nlių, juk nesigarsino po visą Europą, \no slapčia iš Marienburgo išplaukė \nVysla laivais, paskui jūros įlanka \nįplaukė į Nemuną. Mūsų istorikai \nbendrais bruožais ir ne taip išsamiai \napie šitai pasakoja.
Ordino dokumentų nuorašas į Marienburgą galėjo patekti defektuotas ir nepilnas.
PDF 24
iš to daroma išvada, kad jau\nAkone buvęs tam tikras kalendorius arba nekrologas, turėjęs priminti mirusiųjų metines.\nJo nuorašas su kitais Ordino dokumentais į Marienburgą galėjo pakliūti defektuotas,\nnepilnas, tuo iš dalies paaiškinamos ir Dusburgiečio klaidos. Kitokios kilmės jo pateikiami\nduomenys apie vėlesnius magistrus.
Nuo 1309 m. Marienburgas buvo vienas iš Ordino administracinių centrų.
PDF 27
pabaigoje kryžiuočių žvalgų pranešimų pagrindu sudarytus\n100 kelių į Lietuvą aprašymus135, kuriuos gaudavo didysis maršalas, galime manyti,\nkad tokie — visų pirma karinio pobūdžio — pranešimai buvo kaupti ir anksčiau. Ordino\nadministraciniai centrai buvo Kulmas, Elbingas, Karaliaučius, Ragainė, o nuo 1309\nm —Marienburgas. Kronikininkui rūpėjo Ordino veikla rytuose, todėl galime galvoti\napie Ragainę, taip pat apie Karaliaučių, kuriame nuo 1312 m.
Vytauto kariuomenę išretino ne tik Žalgirio kautynės, bet ir prie Marienburgo prasidėjusios ligos.
PDF 349
Vytauto kariuomenė buvo stipriai išretinta ne tik\nŽalgirio kautynėse, bet ir prie Marienburgo prasidėjusių ligų^35.\nBe to, didelis nuovargis ir maisto trukumas vertė Vytautą grįžti\natgal.
1576 m. rugsėjo 23 d. iš Marienburgo rašytame laiške Steponas Batoras sutiko atidėti muito rinkimą iki seimo.
PDF 343-344
Karalius ŽYGIMANTAS AUGUSTAS ## Puslapis 344 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS VII DVIEJŲ KARALIAUS STEPONO BATORO LAIŠKŲ, RAŠYTŲ RADVILOMS, TURINYS: APIE MUITUS IR MOKESČIUS VILNIAUS PIRKLIAMS IR MIESTIEČIAMS Autentiškų karaliaus Stepono laiškų, rašytų Radviloms, rinkinyje, saugomame Radvilų archyve, Kardinalijoje, yra du laiškai, atskleidžiantys, kad vis dėlto karalius, nenoriai ir tai tik atkakliai prašomas Lietuvos senatorių ir protestuo jant Vilniaus pirkliams, laikinai juos atleido nuo naujai nu statyto muito mokesčio. Viename tų laiškų, rašytame iš Marienburgo 1576 metų rugsėjo 23 dieną Vilniaus vyskupui ir Vilniaus vaivadai, Lie tuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui Radvilai, kara lius pareiškia jokio muito nenustatysiąs kitaip - tik su Sena to tarybos, prie jo esančios ir žinančios skubiausiai tvarkytinus Respublikos reikalus, sutikimu. Tačiau sutinkąs atidėti šio muito rinkimą iki būsimo seimo, įsakęs Lietuvos iždininkui įrašyti tik į sąrašus tai, kas priklausys nuo pre kių, kad vėliau, po seimo sprendimo, būtų žinoma, ko gali ma reikalauti iš pirklių, o ko reikėtų atsisakyti.
1384 m. liepos 9 d. Vytautas sudegino Nemuno Marienburgą ir sunaikino Jurgenburgą bei Naująjį Bajerburgą.
PDF 285
Nuo 1384.VII.9 d. vykdydamas savo plačiai išgar sintą «išdavystę» _(Verrat),_ Vytautas, vikriai užsimaskavęs, sude gino Nemuno Marienburgą ir sunaikino dar kitas dvi jam valdyti pavestas pilis (Jurgenburgą, Naująjį Bajerburgą = Neuhaus)^24.
Slaptai suruošto žygio metu didysis magistras iš Marienburgo laivais išplaukė Vysla ir per jūros įlanką įplaukė į Nemuną.
PDF 152
9 4 .\n52\nTas žygis buvo paskubomis ir slap\nta suruoštas, ir todėl didysis magist\nras tuokart mažai teturėjo svetimša\nlių, juk nesigarsino po visą Europą, \no slapčia iš Marienburgo išplaukė \nVysla laivais, paskui jūros įlanka \nįplaukė į Nemuną. Mūsų istorikai \nbendrais bruožais ir ne taip išsamiai \napie šitai pasakoja.
Vaidyla kelis kartus slapta keliavo į Marienburgą ir iš Vokiečių ordino magistro gavo sutikimą sudaryti naują sutartį.
PDF 31
Yra žinių, kad Vaidyla keletą kartų slaptai kelia\nvęs į Marienburgą ir iš Vokiečių Ordino magistro gavęs suti\nkimą sudaryti naują sutartį.\nNorėdamas paslėpti nuo Kęstučio savo paskutinius suma\nnymus, Jogaila padarė Dovydiškiuose neva medžioklę^4 ).
Vytautas Marienburge surengė dukters Sofijos palydėtuves prieš jos santuoką su Maskvos kunigaikščiu Vasilijumi.
PDF 324-325
Priėmus nutarimą, ieškota žmogaus, kuriam be\npavojaus galima būtų patikėti šią slaptą užduotį, mat jis\nturėtų kryžiuočiams nekelti įtarimo ir Vytautui žadinti\npasitikėjimą; karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą va\ndovauti galop parinko Henriką, mozūrų kunigaikščio\nZemovito sūnų, neseniai vainikuotą Plocko vyskupu.\nJo atvykimas (tiesą sakant,\nP a šn e n k a m a s m o zū rų\ndaug kas manė, jog dėl gi-\nk u n ig a ik štis\nH enri-\nminystės jis gali likti nepas-\nk a s\ntebėtas) anaiptol negalėjo ne\nsukelti kryžiuočiams įtarimo,\ntačiau tuo pat metu Vytautas Marienburge surengė sa\nvo dukteriai Sofijai, tekančiai už Maskvos kunigaikščio\nVasilijaus, dideles palydėtuves. Visi manė, jog su kitais\nkunigaikščiais į vestuvių iškilmes atvyko ir Henrikas,\nVytauto žmonos Onos brolis.
Kryžiuočiai į nelaisvę paimtą kunigaikštį Kęstutį nugabeno į Marienburgą.
PDF 135
Kunigaikštis Kęstutis rite rio Hankės iš Ekersbergo taip pat buvo nublokštas nuo žirgo ir paties Kranigfeldo paimtas nelaisvėn. Kryžiuočiai, nudžiu ginti tokio svarbaus laimikio, suskubo nugabenti kunigaikštį į Marienburgą, kur visų buvo labai džiūgauta, ir padėkai pa reikšti suruoštos viešos pamaldos, nes tas įvykis buvo palaiky tas ypatingu Dangaus palaiminimo ženklu1.
Teodoras Narbutas Marienburgo pavadinimą aiškina žodžiais „Marijos kalnu“.
PDF 182
Tą tvirtovę pavadi no Marienburgu, tai yra Marijos kalnu*. D abar netoli nuo tos vietos, kiek aukštėliau, yra miestelis, parapijos centras Z a pyškis; betgi kalva, ant kurios stovėjo pilis, buvo visiškai su niokota per pavasario potvynius, paplovus vandenims, galinga srove besiveržiantiems tarpekliu į Nemuną; trykštantys ten šaltiniai liudija, kokia tai buvo tinkama piliai vieta1 2.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Vėliau brolį Liudviką iš nelaisvės išvadavo vienas minėtojo Skomanto šeimynykštis [famulus] ir sugrąžino pas brolius. 211 (206). Apie Skomanto, sūduvių vado, atsivertimą Sūduvos valsčiuje, vardu Kresmena, Skomantas garsėjo galia ir turtais, vis dėlto, negalėdamas atsispirti nuolatiniams brolių antpuoliams, pasitraukė iš savo krašto į Rusios žemę503 su visa šeimyna ir bičiuliais.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Šiame kare krito nukauti brolis Ulrichas Bajeris, Tepliavos komtūras, bei 4 vyrai, o brolis Liudvikas iš Libencelės pakliuvo į nelaisvę. 210 (205). Apie tai, kaip brolis Liudvikas iš Libencelės pirmą kartą pakliuvo į nelaisvę Brolis Liudvikas iš Libencelės, kilmingas vyras ir iš jaunų dienų įgudęs kariauti, savo gyvenime, kaip vėliau matysime, padarė nuostabių žygdarbių. Jį, paimtą į nelaisvę, atidavė Skomantui, kuris jį labai pamėgo, nes šis buvo toks pat drąsus, kaip ir jis pats, todėl kartą jį, belaisvį, nusivedė ten, kur Sūduvos žemės galingesnieji buvo susirinkę puotauti.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Dusburgietis, pvz., tiksliai nurodo, kada buvo išrinktas magistru jo amžininkas ir globėjas Verneris iš Orzelno — 1324 m. liepos 6 d. (III, 354). Tiksliai nurodoma ir visų vėlesnių magistrų mirties bei valdymo pradžios, elekcijos datos120. Vadinasi, kronikininkas Dusburgietis formavo magistrų registrą121. Rašydamas kroniką, Dusburgietis naudojosi dokumentais, tačiau kokiais ir kaip — neaišku. M. Tepenas, leisdamas 1861 m. kroniką, pažymėjo, kad Dusburgietis rėmęsis 1230 m. kunigaikščio Konrado dovanojamuoju raštu (II, 5), popiežiaus 1230 m. sausio 18 d. bule (II, 6), žuvusia Sventopelko ir Ordino 1243 m. sutartimi (III, 39), kad galėjęs žinoti 1282 m.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Todėl ir buvo nutar ta užbaigti sunkų bei ilgą karą, kuriam nei karalius, užsiėmęs Lenkijos reikalais, asmeniškai negalėjo atsidė ti ir kurio nedrįso patikėti Skirgailai, karo sėkme nepa sižyminčiam kunigaikščiui, ir tokiu būdu išvaduoti Lie tuvą nuo baisiausių nelaimių; tai reikėjo padaryti dar ir dėl to, kad, viena, lietuviai, be galo kovų nualinti, nedengė karo išlaidų, o antra, lenkai irgi nenoromis skyrė tam pinigų, nelyginant šitai būtų visai svetimas 3 2 6 reikalas. Priėmus nutarimą, ieškota žmogaus, kuriam be pavojaus galima būtų patikėti šią slaptą užduotį, mat jis turėtų kryžiuočiams nekelti įtarimo ir Vytautui žadinti pasitikėjimą; karaliaus pasiuntinybei pas Vytautą va dovauti galop parinko Henriką, mozūrų kunigaikščio Zemovito sūnų, neseniai vainikuotą Plocko vyskupu. Jo atvykimas (tiesą sakant, P a šn e n k a m a s m o zū rų daug kas manė, jog dėl gi- k u n ig a ik štis H enri- minystės jis gali likti nepas- k a s tebėtas) anaiptol negalėjo ne sukelti kryžiuočiams įtarimo, tačiau tuo pat metu Vytautas Marienburge surengė sa vo dukteriai Sofijai, tekančiai už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus, dideles palydėtuves.