vieta

Lukovas

3 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 3 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–3 iš 3 rodomų įrašų

t-001

Lukove Turčinas, keisdamas lietuviškas monetas į lenkiškas, prie 20 lietuviškų kapų pridėjo 2 florinus ir 20 grašių.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 457

- išleido 7 flor. Turčinas, keisdamas lietuviškas monetas į lenkiškas, Lu- kove prie 20 lietuviškų kapų pridėjo 2 flor. 20 grašių.

t-002vidutinis

Vytenis, nuniokojęs Lukovo apygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 152

Staigiai ir be var\ngo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato\nįtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esa\nma padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos\nmaištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei\nkurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė\nvado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Trai-\nverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pa\nbrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už\npatirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą.\nSutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patrau\nkė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo\napygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Len\nkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą nio\nkoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasiprie\nšinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinki\nnius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei\nvaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmo\nnių.

t-003vidutinis

Vytenis, sutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, užpuolė lenkų kraštą ir, nuniokojęs Lukovo apygardas, nuvedė ją į Sandomiro žemę.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 152

Staigiai ir be var\ngo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato\nįtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esa\nma padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos\nmaištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei\nkurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė\nvado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Trai-\nverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pa\nbrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už\npatirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą.\nSutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patrau\nkė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo\napygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Len\nkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą nio\nkoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasiprie\nšinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinki\nnius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei\nvaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmo\nnių.