Lubava buvo gyvenvietė į rytus nuo Drevantos aukštupio.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 145
440 Dab. Liubava (Lóbau, Lubawa), gyvenvietė į rytus nuo Drevantos aukštupio. 441 D.
Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
11 teiginių14 įrašų22 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 11 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–11 iš 11 teiginių
Lubava buvo gyvenvietė į rytus nuo Drevantos aukštupio.
PDF 145
440 Dab. Liubava (Lóbau, Lubawa), gyvenvietė į rytus nuo Drevantos aukštupio. 441 D.
1303 m. penkiasdešimt plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę ir apiplėšė daug kaimų.
PDF 197
Apie Lubavos žemės nusiaubimą ir 15 lietuvių žūtį 1303 metais Tais pačiais metais penkiasdešimt plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę; į priekį jie pasiuntė vieną vyrą, mokantį kalbėti lenkiškai, įsakę jam gerai išžvalgyti, kas ten dedasi; kai jis sugrįžęs pasakė, kad niekas ten nieko nežino apie jų žygį, jie apiplėšė daug kaimų, paimdami į nelaisvę ir nukaudami daugybę krikščionių. Traukdami atgal, jie pasiskirstė dviem būriais, vieną pasivijo Kristburgo broliai, nukovė 15 lietuvių ir atėmė iš jų 50 krikščionių.
Petro iš Dusburgo kronikoje Kulmo ir Lubavo sritis nurodyta kaip pirmoji iš vienuolikos Prūsijos žemės dalių.
PDF 7
Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
PDF 7
Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
1302 m. plėšikautojai iš Lietuvos užpuolė penkis Lubavos žemės kaimus ir nužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių.
PDF 196
Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten nužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui ir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius.
Pavyslyje, ypač Kulmo ir Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs: lenkai ir prūsai.
PDF 7
Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).
Sūduviai įsiveržė į Lubavos žemę ir visiškai sugriovė Lubavos pilį bei miestą.
PDF 144
Apie Torunės ligoninės sudeginimą, Kulmo miesto užpuolimą ir Lubavos pilies bei miesto sugriovimą Tuo pat metu sūduviai439 įsibrovė su tokia didele kariuomene, kokios dar niekas nebuvo matęs Prūsijoje, į Lubavos žemę ir visiškai sugriovė to pat vardo pilį bei miestą440. Paskui prie Štraisbergo pilies441 įėjo į Kulmo žemę padaliję savo kariuomenę, paėmė daug pilių, o į jas bėgančius žmones išžudė ar išsivarė į nelaisvę.
Narbutas rašo, kad mažosios Lubavos ir Sasavos žemės ribojosi prie senosios sienos tarp Kulmo krašto ir senovės Prūsijos.
PDF 353
Į rytus Kulmas tuomet tęsėsi tik ligi Drevantos krantų, kur ji nuo Noimarko ir Strasbūro sruvena į Goliubą. Čia taip pat buvo senų senovės siena, kuri Kulmo kraštą skyrė nuo senovės Prūsijos; taip anksčiau Noimarko upė, kaip liudija senos sutartys, tekėjo iš tikrosios Prūsijos, be to, ten ribojosi provincijų mažos Lubavos ir Sasavos žemės. Vėliau, plečiantis sienoms, abi šios žemės priklausė Kulmui, o jų teritorija driekėsi ligi Galindos.
Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygar das Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo ne tikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį.
PDF 240
Paskesniai rados taip pat zokanykas cisternas, vardu Kristijonas, iš klioštoriaus Olivos, vyras buklus, taikus, rėdus ir išmintingas, gerai permanąs lietuvių kalbą, žinąs jų būdą, dobę ir apsiėjimus, atėjęs 1209-1210 skelbti tame krašte tikybos krikščionų, padėjo jos pamatus, kuri nuo to laiko jau be perglytos prasideda tenai tvirtintis. Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygardas Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo netikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį. Apsikrikštijus daugybei diduomenės, Kristijonas su savo tarnais nukeliavo į Rymą apipasakoti savo darbus Inocentui III popiežiui.
Kristijonas išliuosavimu nuo jų pačios Kulmijos ir Lubavos apy gardų terūpinos, kaipogi tose apygardose buvo jau krikščionys.
PDF 247
Vienoj gromatoj, rašyto j metuose 1222 perkrikštams, kuriuos ragina tėvyga meile kentėti ir stipruoti jų spaudimuose, žadėdamas jiems toliaus savo paguodą ir pagalbą duoti ir jų liuosybę kaip įmaųąs užlaikyti, lig tiktai karės su netikėliais turkais rytuose pasibengs1. Noris taip ilgai timpsojo būriai meldžionų Kūlė jo j, vienok negrūdos į Parusnį, o v. Kristijonas išliuosavimu nuo jų pačios Kulmijos ir Lubavos apygardų terūpinos, kaipogi tose apygardose buvo jau krikščionys.
Vėliau Lubava priklausė Kulmui, o jos teritorija driekėsi iki Galindos.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Magistras Helmerichas nusekė paskui Herkaus Manto kariuomenę iki Lubavos žemės.
PDF 128
Kai apie tai išgirdo magistras brolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė.