t-001vidutinis
Lubava buvo gyvenvietė į rytus nuo Drevantos aukštupio.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 145
440 Dab. Liubava (Lóbau, Lubawa), gyvenvietė į rytus nuo Drevantos aukštupio.\n 441 D.
vieta
Lubava
9 teiginiai12 įrašai7 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Teiginiai ir įrodymai
Rodomi visi 9 teiginiai ir visi 12 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–11 iš 11 rodomų įrašų
t-002vidutinis
1303 m. penkiasdešimt plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę ir apiplėšė daug kaimų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 197
Apie Lubavos žemės nusiaubimą ir 15 lietuvių žūtį 1303 metais\n\n Tais pačiais metais penkiasdešimt plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę; į\npriekį jie pasiuntė vieną vyrą, mokantį kalbėti lenkiškai, įsakę jam gerai išžvalgyti, kas\nten dedasi; kai jis sugrįžęs pasakė, kad niekas ten nieko nežino apie jų žygį, jie apiplėšė\ndaug kaimų, paimdami į nelaisvę ir nukaudami daugybę krikščionių. Traukdami atgal, jie\npasiskirstė dviem būriais, vieną pasivijo Kristburgo broliai, nukovė 15 lietuvių ir atėmė\niš jų 50 krikščionių.
t-003vidutinis
Petro iš Dusburgo kronikoje Kulmo ir Lubavo sritis nurodyta kaip pirmoji iš vienuolikos Prūsijos žemės dalių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių,\natskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ\n(Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba\n(Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia),\nBárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
t-004vidutinis
1302 m. plėšikautojai iš Lietuvos užpuolė penkis Lubavos žemės kaimus ir nužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 196
Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais\n\n Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten\nnužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui\nir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius.
t-005vidutinis
Pavyslyje, ypač Kulmo ir Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs: lenkai ir prūsai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir\nprūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo\nsritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).
t-006aukstas
Sūduviai įsiveržė į Lubavos žemę ir visiškai sugriovė Lubavos pilį bei miestą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 144
Apie Torunės ligoninės sudeginimą, Kulmo miesto užpuolimą ir Lubavos\n pilies bei miesto sugriovimą\n\n Tuo pat metu sūduviai439 įsibrovė su tokia didele kariuomene, kokios dar niekas nebuvo\nmatęs Prūsijoje, į Lubavos žemę ir visiškai sugriovė to pat vardo pilį bei miestą440. Paskui\nprie Štraisbergo pilies441 įėjo į Kulmo žemę padaliję savo kariuomenę, paėmė daug pilių,\no į jas bėgančius žmones išžudė ar išsivarė į nelaisvę.
t-007vidutinis
Narbutas rašo, kad mažosios Lubavos ir Sasavos žemės ribojosi prie senosios sienos tarp Kulmo krašto ir senovės Prūsijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 353
Į rytus Kulmas tuomet tęsėsi tik\nligi Drevantos krantų, kur ji nuo Noimarko ir Strasbūro\nsruvena į Goliubą. Čia taip pat buvo senų senovės siena,\nkuri Kulmo kraštą skyrė nuo senovės Prūsijos; taip anks\nčiau Noimarko upė, kaip liudija senos sutartys, tekėjo iš\ntikrosios Prūsijos, be to, ten ribojosi provincijų mažos\nLubavos ir Sasavos žemės. Vėliau, plečiantis sienoms, abi\nšios žemės priklausė Kulmui, o jų teritorija driekėsi ligi\nGalindos.
t-008vidutinis
Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygar das Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo ne tikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 240
Paskesniai rados taip pat zokanykas cisternas, var du Kristijonas, iš klioštoriaus Olivos, vyras buklus, taikus, rėdus ir išmintingas, gerai permanąs lietuvių kalbą, žinąs jų būdą, dobę ir apsiėjimus, atėjęs 1209-1210 skelbti tame krašte tikybos krikščionų, padėjo jos pamatus, kuri nuo to laiko jau be perglytos prasi deda tenai tvirtintis. Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygar das Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo ne tikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį. Apsikrikštijus dau gybei diduomenės, Kristijonas su savo tarnais nu keliavo į Rymą apipasakoti savo darbus Inocentui III popiežiui.
t-009vidutinis
Kristijonas išliuosavimu nuo jų pačios Kulmijos ir Lubavos apy gardų terūpinos, kaipogi tose apygardose buvo jau krikščionys.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 247
Vienoj gromatoj, rašyto j me tuose 1222 perkrikštams, kuriuos ragina tėvyga mei le kentėti ir stipruoti jų spaudimuose, žadėdamas jiems toliaus savo paguodą ir pagalbą duoti ir jų liuosybę kaip įmaųąs užlaikyti, lig tiktai karės su netikėliais turkais rytuose pasibengs1. Noris taip ilgai timpsojo būriai meldžionų Kūl ė jo j, vienok negrūdos į Parusnį, o v. Kristijonas išliuosavimu nuo jų pačios Kulmijos ir Lubavos apy gardų terūpinos, kaipogi tose apygardose buvo jau krikščionys.
c-004Reikšmingi paminėjimai
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kai jis kurį metą nelyginant dvejojo, ar pajėgs tesėti savo įžadus, velnias, žmonių giminės priešas, kuriam tūkstančiai kelių kenkti žmogui, norėdamas jį sulaikyti nuo šių šventų ketinimų, pasirodė jam sapne apsivilkęs karališkais rūbais bei apsuptas gausybės riterių ir pasakė: „Henrikai, turėtumei tokią karalystę ir tokią kariauną, būtumei žymus karys, man tarnautumei, o aš dar daugiau tau duočiau“. Kai jis pagalvojo, kad iš tiesų būtų gera tarnauti tokiam dosniam valdovui, pasirodė jam Jėzus Kristus, penkiomis žaizdomis sužeistas, ir pasakė: „Henrikai, aš dosnesnis už jį“, be to, palietęs kraujuojančią žaizdą šone, pareiškė: „Štai šitokią karalystę tau duosiu, jei man tarnausi, kur kas geresnę nei ta, kurią tau žada šis netikras karalius“. Kai jis antrą kartą apie tai papasakojo žmonai, ši, po senovei spyriodamasi, jam nedavė laisvės stoti į vienuolyną.
c-006Reikšmingi paminėjimai
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie tai, kaip buvo užimtos dvi pilys, priklausiusios Kulmo žemės vasalams, būtent: Eimsutis ir dar viena Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas siaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas. Kai po 9 dienų priėjo Kulmenzę446, vienas karys iš Lenkijos, vardu Ninerikas, įsigavo į šį miestą pasižadėjęs jį išduoti Skomantui. Kai, matant priešams, miestiečiai kopė į sienas, užkopė ir jis, tas išdavikas, ir vieną bei antrą kartą papūtė savo ragą, duodamas sutartą ženklą.