Kojelavičiaus pasakojime priešas, nuniokojęs Liublino žemes, siaubė Sandomiro kraštą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 134
Boleslovo Droviojo sos-\n(mat priešai dažniausiai pradeda karus, kai prie val\ndžios stoja naujas valdovas, nes tada patogiausia siek\nti permainų) užsigeidė karu patikrinti, kaip seksis nau\njajam lenkų valdovui. Nuniokojęs Liublino žemes, jis\njau siaubė Sandomiro kraštą. Tuo tarpu Krokuvos kaš\ntelionas Varsas teturėjo labai negausią žygiui pa\nsirengusią kariauną, bet, gavęs Lešeko įsakymą pulti\npriešą bet kokiomis sąlygomis, nusprendė kautis su\nstipria jo kariuomene atvirame lauke; galimas daiktas,\npasielgė lengvabūdiškai, tačiau paprastiems žmonėms\n(kuriems sprendimas tada geras, kai sėkmingas) atro\ndė, jog jis elgėsi pakankamai narsiai.
Kojelavičiaus pasakojime lietuvių kariaunos, nesutikdamos pasipriešinimo, niokojo Liublino kraštą po bajorijos sutriuškinimo prie Bogucino.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 129
Lietuvių kariaunos, pakviestos iš sodybų, nesutik- damos pasipriešinimo, niokojo Liublino kraštą, nes bajorija, valdovo sutriuškinta prie Bogucino, arba iš tie sų negalėjo priešintis, arba dėjosi negalinti, norėdama savo nuostoliais sukelti dar didesnę valdovo neapykan tą. Tačiau ir lietuviai, sulaužę sutartį, gavo tinkamą atlygį už šią piktadarybę: apie tą patį laiką Poleksija, jiems priklausąs kraštas, buvo nusiaubta karių iš Ma zovijos ir Kujavijos. Be to, jie paėmė nemažą grobį ir Prūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žy gių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pa juto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų antpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lie tuvių ir žemaičių būriai.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Nuniokojęs Liublino žemes, jis jau siaubė Sandomiro kraštą. Tuo tarpu Krokuvos kaš telionas Varsas teturėjo labai negausią žygiui pa sirengusią kariauną, bet, gavęs Lešeko įsakymą pulti priešą bet kokiomis sąlygomis, nusprendė kautis su stipria jo kariuomene atvirame lauke; galimas daiktas, pasielgė lengvabūdiškai, tačiau paprastiems žmonėms (kuriems sprendimas tada geras, kai sėkmingas) atro dė, jog jis elgėsi pakankamai narsiai. Kadangi Leonas su panieka žiūrėjo į negausius priešus, būdamas tik ras dėl savo pergalės, o gal norėdamas, kad visa prie šo nugalėjimo šlovė atitektų jo rusams, ar dar kokiais sumetimais, jis išrikiavo rusus pirmose pozicijose, kur tikėjosi ir kovos, ir pergalės, o lietuvius bei skitus pa 1280 m e ta i L en k a i su m u ša lietu- dėjusiam karą su lenkais, jis pasiuntė į pagalbą kariuo menę, tačiau nesulaukė sek sams p a g a lb ą tą neseniai buvo paveldėjęs Lešekas Juodasis.