Boleslovo Droviojo sos-\n(mat priešai dažniausiai pradeda karus, kai prie val\ndžios stoja naujas valdovas, nes tada patogiausia siek\nti permainų) užsigeidė karu patikrinti, kaip seksis nau\njajam lenkų valdovui. Nuniokojęs Liublino žemes, jis\njau siaubė Sandomiro kraštą. Tuo tarpu Krokuvos kaš\ntelionas Varsas teturėjo labai negausią žygiui pa\nsirengusią kariauną, bet, gavęs Lešeko įsakymą pulti\npriešą bet kokiomis sąlygomis, nusprendė kautis su\nstipria jo kariuomene atvirame lauke; galimas daiktas,\npasielgė lengvabūdiškai, tačiau paprastiems žmonėms\n(kuriems sprendimas tada geras, kai sėkmingas) atro\ndė, jog jis elgėsi pakankamai narsiai.
Lietuvių kariaunos, pakviestos iš sodybų, nesutik- damos pasipriešinimo, niokojo Liublino kraštą, nes bajorija, valdovo sutriuškinta prie Bogucino, arba iš tie sų negalėjo priešintis, arba dėjosi negalinti, norėdama savo nuostoliais sukelti dar didesnę valdovo neapykan tą. Tačiau ir lietuviai, sulaužę sutartį, gavo tinkamą atlygį už šią piktadarybę: apie tą patį laiką Poleksija, jiems priklausąs kraštas, buvo nusiaubta karių iš Ma zovijos ir Kujavijos. Be to, jie paėmė nemažą grobį ir Prūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žy gių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pa juto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų antpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lie tuvių ir žemaičių būriai.