Boleslovo Droviojo sos- (mat priešai dažniausiai pradeda karus, kai prie valdžios stoja naujas valdovas, nes tada patogiausia siekti permainų) užsigeidė karu patikrinti, kaip seksis naujajam lenkų valdovui. Nuniokojęs Liublino žemes, jis jau siaubė Sandomiro kraštą. Tuo tarpu Krokuvos kaštelionas Varsas teturėjo labai negausią žygiui pasirengusią kariauną, bet, gavęs Lešeko įsakymą pulti priešą bet kokiomis sąlygomis, nusprendė kautis su stipria jo kariuomene atvirame lauke; galimas daiktas, pasielgė lengvabūdiškai, tačiau paprastiems žmonėms (kuriems sprendimas tada geras, kai sėkmingas) atrodė, jog jis elgėsi pakankamai narsiai.
Lietuvių kariaunos, pakviestos iš sodybų, nesutikdamos pasipriešinimo, niokojo Liublino kraštą, nes bajorija, valdovo sutriuškinta prie Bogucino, arba iš tiesų negalėjo priešintis, arba dėjosi negalinti, norėdama savo nuostoliais sukelti dar didesnę valdovo neapykantą. Tačiau ir lietuviai, sulaužę sutartį, gavo tinkamą atlygį už šią piktadarybę: apie tą patį laiką Poleksija, jiems priklausąs kraštas, buvo nusiaubta karių iš Mazovijos ir Kujavijos. Be to, jie paėmė nemažą grobį ir Prūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žygių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pajuto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų antpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lietuvių ir žemaičių būriai.