Jei valdovas mirtų Lenkijos Karalystėje, jis norėjo būti palaidotas Krokuvos pilies bažnyčios koplyčioje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 350
Dėl to norime, kad mūsų kū nas būtų ten palaidotas, kur mus užklups paskutinioji va landa, tai yraA jeigu Lenkijos Karalystėje mums esant Vieš pats Dievas malonėtų leisti mums mirti, tuomet Krokuvoje, pilies bažnyčios koplyčioje, kur mūsų pono tėvo, Kristuje mirusio, kūnas požemyje guli, ten pat, apačioje ar viršuje, kad taipogi būtų pastatytas antkapis arba depozitas po jo mirusios karališkosios didenybės antkapiu, ant žemės, pa vaizduojant mus taip, kaip ir jo karališkoji didenybė pavaiz duota antkapyje, kaip mums Viešpats Dievas pats sumanys sveikatos pridėti, bet jeigu mūsų Vieš..., Lietuvos Kunigaikš tystėje esant, paims iš šio pasaulio, norime, kad būtume pa laidoti Vilniuje, pilyje, naujoje Šv. Onos bažnyčioje, toje choro pusėje, bažnyčios pastato kampe, palei zakristijos duris. Tai darome atsižvelgdami, kad nebūtų nereikalingų išlaidų ir rūpesčių kūną po mirties iš valstybės į valstybę gabenant.
Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir kitų pilių Podolėje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 226
Jogaila taip pat nesvyravo, ar jam, tikram broliui, pavesti savo valdžią Lie tuvoje, juolab kad žinojo, jog šį kartą aplenkdamas Švitri gailą, uoliai prisirišusį prie graikų tikėjimo ir todėl turintį daug bičiulių, krašte sukeltų pilietinį karą1 . Taigi Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolė je2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sos tinės Šv. Stanislovo katedroje jį iškilmingai paskelbė didžiuo ju kunigaikščiu.
Numatomos autonomijos teritorija turėjo apimti Lenkijos karalystei priklausiusią Užnemunę, arba Suvalkiją.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 123
Teritorija, kurioje ši autonomija veiktų, apibrėžta \nkaip etnografinės lietuvių žemės, įskaitant Lenkijos karalystei priklausiu-\nsią Užnemunę, arba Suvalkiją, ir tos žemės, kurios prie Vilniaus linksta.
Lenkijos Karalystėje esantys pabūklai, arkebuzos, muškietos ir kita karo amunicija buvo atiduoti Karalystei.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 362
Jeigu kredenso pritrūktų, prašo me, kad tiems mūsų tarnams pagal kiekvieno nuopelnus iš valstybės iždo, kaip Karalystės, taip ir Lietuvos, kiekvienam būtų sumokėta, kad būtų dievobaimingai už ištikimą savo tarnystę atlyginti, o jeigu šis mūsų kredensas būtų didesnis, negu reikalinga tarnų atlyginimams, tegu bus leista jų dide nybėms mūsų seserims paimti ir tarpusavyje pasidalinti su sidėjus mūsų tarnų algoms po tiek, po kiek kiekvieno daliai teks, apskaičiavus sumas, kokio dydžio jų mūsų dvaro atly ginimui prireiks. Visus bet kokio pavadinimo pabūklus, ar- kebuzas, muškietas, pėstininkų ginklus ir kitą karo amunici ją bei įrangą, kokie yra Lenkijos Karalystėje - atiduodame Karalystei. Taip pat Lietuvoje esančius ir kur kitur paveda me Lietuvos Kunigaikštystei, bet tie, kurie yra Tikocine ir visi ginklai bei karinė amunicija privalo ten likti kaip mūsų nuosavoje pilyje.
Testamente nurodyta, kad Lenkijos Karalystėje esantys pabūklai, muškietos ir kita karo amunicija atiduodami Karalystei.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 362
Jeigu kredenso pritrūktų, prašo me, kad tiems mūsų tarnams pagal kiekvieno nuopelnus iš valstybės iždo, kaip Karalystės, taip ir Lietuvos, kiekvienam būtų sumokėta, kad būtų dievobaimingai už ištikimą savo tarnystę atlyginti, o jeigu šis mūsų kredensas būtų didesnis, negu reikalinga tarnų atlyginimams, tegu bus leista jų dide nybėms mūsų seserims paimti ir tarpusavyje pasidalinti su sidėjus mūsų tarnų algoms po tiek, po kiek kiekvieno daliai teks, apskaičiavus sumas, kokio dydžio jų mūsų dvaro atly ginimui prireiks. Visus bet kokio pavadinimo pabūklus, ar- kebuzas, muškietas, pėstininkų ginklus ir kitą karo amunici ją bei įrangą, kokie yra Lenkijos Karalystėje - atiduodame Karalystei. Taip pat Lietuvoje esančius ir kur kitur paveda me Lietuvos Kunigaikštystei, bet tie, kurie yra Tikocine ir visi ginklai bei karinė amunicija privalo ten likti kaip mūsų nuosavoje pilyje.
Testamente Lenkijos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei palikta meilė, santarvė ir vienybė.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 351-352
Norėtume, kad Viešpats Dievas, kuris būdamas vienas vienybėje esančius myli, vie nybę myli, stiprina ir gelbsti, kad jis ilgai šias suvienytas valstybes stiprintų ir remtų, dėl to šiuo mūsų testamentu abiems valstybėms - Lenkijos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei - duodame ir pareiškiame bei paliekame Butų amžiams vienas neatskiriamas kūnas, viena liaudis, viena tauta. • — 335 ## Puslapis 352 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS meilę, santarvę, vienybę, kurią mūsų protėviai lotyniškai va dino Unija ir tvirtomis sutartimis abiejų valstybių gyvento jams bendrai amžiams patvirtino. Tai duodame ir suteikia me palaiminimą tam, kuris šių dviejų tautų žmones ir Uniją iš mūsų dėkingai priėmęs tvirtai laikytų; kad jis su Viešpa ties Dievo malone, plačiai ir bendrai viešpataudamas, sa viškių ir svetimšalių garbinamas ir šlovinamas, visa kuo, kas gera ir reikalinga, prieš kitas tautas ją išgarsintų ir iškel tų.
Lenkijos karalystės teritorijoje apie visišką lenkų kalbos ir kultūros išstūmimą iš viešojo gyvenimo ir švietimo įstaigų nekalbėta.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 115-116
Lenkijos karalystės teritorijoje apie visišką lenkų kalbos ir kultūros iš- stūmimą iš viešojo gyvenimo ir švietimo įstaigų nekalbėta. Rusų kalba Rusijos imperijos priespaudos laikų švietimą lietuvių kalba vaizduojanti alegorinė skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904“. Dail. P. Rimša, 1906 m. L I E T U V O S I S T O R I J A 116 čia privalomai diegta kaip „lenkų suartinimo su rusais“ priemonė. Atseit, lenkai galų gale turėtų nustoti svajoję apie buvusios valstybės atkūrimą ir suprasti, kad gyventi jiems, kaip slavams, Rusijos imperijos globoje yra geriau, nei tiems jų tautiečiams, kurie pakliuvo į vokiškų valstybių val- džią.
Lietuvių veikėjai siūlė nuo Lenkijos karalystės atskirti jos lietuviškąją dalį, tai yra Lietuvos Užnemunę.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 123
Svarstant \nValstybės Dūmoje Lenkijos politinės autonomijos klausimą lietuvių veikė-\njai išsakė mintį, kad tokiu atveju nuo karalystės reikėtų atskirti jos lietuviš-\nkąją dalį, t. y. Lietuvos Užnemunę, kuri dabar dažniausiai buvo vadinama \nSuvalkija (mat didžioji jos dalis priklausė Suvalkų gubernijai).
Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir kitų Podolės pilių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 226
Taigi Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolė je2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sos tinės Šv. Stanislovo katedroje jį iškilmingai paskelbė didžiuo ju kunigaikščiu. Tačiau vos tik tai įvyko, Jogaila beveik iškart ėmė gailėtis savo pasirinkęs.
Žygimantas Senasis dokumente tituluojamas išrinktu Lenkijos Karalystės karaliumi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 210
Amžinai šio dalyko atminčiai mes, Žygimantas\nSenasis, Dievo malone išrinktas Lenkijos Karalystės kara\nlius, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir kt. didysis ku\nnigaikštis. Supažindiname šiuo dabartiniu mūsų raštu, kam\napie tai dera žinoti, visiems dabar skaitysiantiems ir ateityje\nkam žinoti reikėtų, kaip mūsų ir mūsų patarėjų akivaizdoje\nstoję mūsų valdiniai žydai iš Trakų savo ir kitų žydų, ten\ngyvenančių, vardu vieną privilegiją su titulu ir antspaudu\nšviesiausiojo kunigaikščio viešpaties ir pono Aleksandro, ar\nba Vytauto, Lietuvos kunigaikščio ir paveldėtojo Gardine,\nBrastoje, Drohičine, Lucke, Vladimire ir kitose žemėse,\nprašydami, kad mes teises, laisves ir kitus jiems anoje privile\ngijoje priklausančius dalykus patvirtinti, sustiprinti ir su\ntvirtinti teiktumės, o tos privilegijos reikalai tokiais žodžiais\nturi būti parašyti: Viešpaties vardu Amen.