Kulmija

PDF 174

Jos dėka ordinui, su Reicho kunigaikščio titulu, buvo suteiktos visos teisės būti pilnu krašto savininku užkariausimoje prūsų žemėje. Tada Salza priėmė kvietimą Konrado, kuris 1230 m. kryžiuočiams užrašė Kulmiją.

PDF 164

Lenkai negalėjo per amžius to nuopuolio užmiršti, o lietuviai, įgiję tą pergalę, dievus savo maldė, dėkavodami jiems, jog juos teikės užlaikyti nuo vergybos neprietelių1. Taip išnaikinę pamezonys, sūdaujai, parusnėnai visą Boleslovo kariauną nuteriojo dar baisiai, įkandin jį vydami, Kulmiją ir Mozūriją. Boleslovas, pasilpnintas tuo nuopuoliu ir suvargęs namų kerštais, nebspėjo lietuviams tų nelaimų atmonyti, ant galo, vienas nebstengdamas visa apgalėti, įpuolęs į rūpesnį, nustipo.

PDF 240

Paskesniai rados taip pat zokanykas cisternas, vardu Kristijonas, iš klioštoriaus Olivos, vyras buklus, taikus, rėdus ir išmintingas, gerai permanąs lietuvių kalbą, žinąs jų būdą, dobę ir apsiėjimus, atėjęs 1209-1210 skelbti tame krašte tikybos krikščionų, padėjo jos pamatus, kuri nuo to laiko jau be perglytos prasideda tenai tvirtintis. Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygardas Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo netikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį. Apsikrikštijus daugybei diduomenės, Kristijonas su savo tarnais nukeliavo į Rymą apipasakoti savo darbus Inocentui III popiežiui.

PDF 247

Vienoj gromatoj, rašyto j metuose 1222 perkrikštams, kuriuos ragina tėvyga meile kentėti ir stipruoti jų spaudimuose, žadėdamas jiems toliaus savo paguodą ir pagalbą duoti ir jų liuosybę kaip įmaųąs užlaikyti, lig tiktai karės su netikėliais turkais rytuose pasibengs1. Noris taip ilgai timpsojo būriai meldžionų Kūlė jo j, vienok negrūdos į Parusnį, o v. Kristijonas išliuosavimu nuo jų pačios Kulmijos ir Lubavos apygardų terūpinos, kaipogi tose apygardose buvo jau krikščionys.

PDF 313

Toksai darbas Sviatopelko drąsino dar didesniai lietuvius, kurie, norėdami būtinai nuveikti kryžeivius vokyčius, Sviatopelką paskyrė sau už karvedį. Tuojau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariauna į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams terioti ir deginti. Miestai, arba vietovės, pilys griuvo nuo rūstos narsybės lietuvių ir žemaičių, kurie viso to, ką vokyčiai buvo įkūrę, neapvežėdami ir neapkęsdami su žeme lygino, į plėnis ir iras vertė.

PDF 424

Taip lietuviai griovė vieną po kito ramčius vokyčių galybės saulėlydy, kuri rodės jau gilyn vien grimztanti į pragarą. Už visus kraštus tame patrakime lietuvių perkrikštų daugesniai prityrė Kulmija, kuri karts po karto buvo nuteriota, užvis jog tenai visi buvo prašaleičiai ir krikščionys, kurių netikėliai lietuviai neapvežėdami kuo didesniai giežė apmaudą. Nebuvo metų, kuriuose tasai kraštas būt palikęs nenuteriotu ir neišdrevėtu nuo lietuvių.

PDF 447

Neaprašomas yra grobis, kokį tenai lietuviai sugrieję, su nesuskaitomais būriais vyrų, motriškųjų ir kūdikių vokyčių virdė namo į vergus. Seniai bebuvo lietuviai taip nuterioję kraštus Kulmijos ir Pamezonijos kaip šiuo žygiu, kaipogi, siaubiant tai audrai, kryžėjai nusiminę tenkinos pilėse belindą, todėl pavyko lietuviams laimingai su visu pelnu namo pagrįžti. Vienok mistras Tirbergas, norėdamas apmaudą nugiežti už tas teriones, ketino sūdaujus kariauti, bet jog tenai buvo ne niekų darbas giminę taip kantrią užkariauti, vienas neryžos to pradėti, ne- 15.