Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
19 teiginiai26 įrašai21 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 19 teiginiai ir visi 26 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–24 iš 24 rodomų įrašų
Kryžiuočių pirmąsias bazes sudarė Tornas, įkurtas 1232 m., ir Kulmas, įkurtas 1235 m.
PDF 174
Krikščionims\nginti ir naujakrikštams apsaugoti nuo fanatiškų pagonių puolimų,\n1231 m. pavasarį atvyko prie Vislos Hermano Balke's vadovaujamas\nbūrelis riterių. Jiems pirmąją bazę sudarė Tornas (1232 m.) ir Kul-\nmas (1235 m.).
Po mūšio Kulmo vyskupas įpareigojo Kulmo našles tekėti už savo tarnų, nes miestas buvo likęs be vyrų.
PDF 90
Apie dviejų našlių ginčą dėl vieno vyro\n\n Po šio mūšio Kulmo vyskupas, matydamas, jog Kulmo miestas liko be vyrų, nes visi\ntame mūšyje buvo išžudyti, įpareigojo visas našles, suteikęs joms nuodėmių atleidimą,\ntekėti už savo tarnų, kad tikėjimo reikalas neatsidurtų baisiame pavojuje. Nutiko\ntaip, kad dvi moterys, eidamos į bažnyčią, pamatė tarp kitų žmonių aikštėje žaidžiant\nkauliukais stiprų ir gražaus gymio tarną, tiesa, prastokai apsirengusį.
Petro Dusburgiečio kronikoje Kulmo ir Lubavo žemė įvardyta kaip pirmoji iš vienuolikos Prūsijos žemės dalių.
PDF 7
Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių,\natskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ\n(Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba\n(Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia),\nBárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
PDF 7
Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Vasario 1 d. Lenkijos karalius Lokietka su 6 tūkstančiais karių įsibrovė į Kulmo žemę ir ją siaubė penkias dienas bei naktis.
PDF 254
Apie Kulmo žemės nusiaubimą\n\n Tuo pat metu ir tą pačią dieną (vasario 1), kai šitai dėjosi, Lokietka, Lenkijos karalius,\npadarė piktadarystę, kurią seniai buvo sumanęs: nepaisydamas taikos susitarimo, kurį\nbuvo sudaręs su Čekijos karaliumi ir magistru, jis su 6 tūkstančiais karių klastingai\nįsibrovė į Kulmo žemę ir ją siaubė 5 dienas ir 5 naktis, degindamas bei plėšdamas.\nŠit kokia stulbinanti ir siaubinga piktadarybė!
Mozūrų kunigaikštis Konradas vyskupą Kristijoną įkurdino Mozūrams priklausiusio Kulmo žemės pakraštyje.
PDF 58
Tada Mozūrų kunigaikš-\ntis Konradas, kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus, vys-\nkupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) že-\nmės pakraštėj. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo\nbūti veikimo bazė vyskupui.
1243 m. lietuviai drauge su prūsais nusiaubė Kulmo žemę ir sutriuškino priešą Renzeno mūšyje.
PDF 11
), praėjus totorių—mongolų pavojui\n(1238—1242 m.), 1243 m. drauge su prūsais nusiaubė kryžiuočių agresijos atramą —\nKulmo žemę ir sutriuškino priešą Renzeno mūšyje.
PDF 11
), 1243 m. drauge su prūsais nusiaubė kryžiuočių agresijos atramą —\nKulmo žemę ir sutriuškino priešą Renzeno mūšyje. Kryžiuočiai patyrė pirmą nuo pat\natsikraustymo į pavyslį tokio masto pralaimėjimą28.
Kryžiuočių riteriams pirmąją bazę sudarė Tornas 1232 m. ir Kulmas 1235 m.
PDF 174
Krikščionims\nginti ir naujakrikštams apsaugoti nuo fanatiškų pagonių puolimų,\n1231 m. pavasarį atvyko prie Vislos Hermano Balke's vadovaujamas\nbūrelis riterių. Jiems pirmąją bazę sudarė Tornas (1232 m.) ir Kul-\nmas (1235 m.).
Kulmo kilmingieji ir miestiečiai tvirtino verčiau žūsią garbingoje kovoje, nei diena po dienos merdėsią varge.
PDF 91
Kulmo kilmingieji ir miestiečiai tvirtino, kad jiems\nverčiau žūti garbingoje kovoje, nei taip vargingai diena po dienos merdėti. Ir viešpaties\ndvasia nusileido ant brolių ir visų ten susibūrusių, nors jų buvo tik saujelė palyginti su\npriešais, bet, pasikliaudami viešpačiu, jie narsiai bei ryžtingai užpuolė priešus, esančius\nprie Kulmo miesto, ir užvirė smarkios kautynės, pareikalavusios iš abiejų pusių didžiulių\naukų. Galop gailestingumo tėvas ir visokeriopos paguodos dievas, guodžiąs savuosius\nvisose nelaimėse, suteikė broliams tokių jėgų, kad išgąsdintas Sventopelkas pasileido\nbėgti su visais savo žmonėmis ir pasuko į tą vietą, kur buvo palikęs laivus, tikėdamasis\njais pasprukti.
PDF 91
Susirūpinę broliai manė, kad, dar kartą susikovę su šia kariuomene ir pralaimėję mūšį, turėsią visai palikti Prūsijos žemę be vilties ją atgauti ir, suprantama, Kristaus tikėjimas ten turėsiąs išnykti. Kulmo kilmingieji ir miestiečiai tvirtino, kad jiems verčiau žūti garbingoje kovoje, nei taip vargingai diena po dienos merdėti. Ir viešpaties dvasia nusileido ant brolių ir visų ten susibūrusių, nors jų buvo tik saujelė palyginti su priešais, bet, pasikliaudami viešpačiu, jie narsiai bei ryžtingai užpuolė priešus, esančius prie Kulmo miesto, ir užvirė smarkios kautynės, pareikalavusios iš abiejų pusių didžiulių aukų.
Anlanto kunigaikštis perkėlė Kulmo miestą nuo senosios pilies į kalvą, taip siekdamas padaryti Kulmo žemę saugesnę.
PDF 99
Tuo metu į Prūsijos žemę atvyko kilnusis ir šviesusis Anlanto300 kunigaikštis su didele\nkariuomene; be daugybės kitų gerų darbų, kuriuos čia nuveikė, stiprindamas tikėjimą\nbei krikščionis, jis perkėlė Kulmo miestą nuo senosios pilies į kalvą, kur ir dabar tebėra301,\nšiuo perkėlimu darydamas Kulmo žemę saugesnę.\n\n\n\n\n 60 (59).
Po mūšio viena moteris su kitais Kulmo pilėnais nuėjo į kovos lauką laidoti žuvusiųjų kūnų.
PDF 90
Apie vieną stebuklą\n\n Viena moteriškė po mūšio drauge su kitais Kulmo pilėnais nuėjo į kovos lauką laidoti\nžuvusiųjų kūnų ir sugalvojo parsivesti į miestą savo pusgyvį vyrą, bet šis pasipriešino;\npaklaustas, kodėl nenorįs ten mirti, atsakė, kad tą pačią dieną švenčiausioji mergelė Marija,\neidama paskui dvi mergeles su degančiomis žvakėmis, smilkinusi visus žuvusiuosius\nsmilkytuvu, o priėjusi prie jo ir pastebėjusi jį dar gyvą, tarusi: „Trečią dieną mirsi ir\ndžiaukis, kad tavo siela kaip ir kitos žuvusiųjų sielos nuskris į amžinas linksmybes“;\ndrauge su kitais parvestas į Kulmo miestą, jis trečią dieną, kaip buvo sakęs, pasimirė, o\nvisi žmonės patikėjo jos žodžiais.\n\n\n\n\n 42.
Kulmo ir Lubavo srityse gyveno mišrūs lenkų ir prūsų gyventojai.
PDF 7
Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7). Kalbant apie pagrindinę prūsų teritoriją, prūsų ir lietuvių tarpusavio santykius, reikia 1 Пашуто В.
Kulmo pilis ir miestas buvo Vyslos dešiniajame krante, o dabartinis jų atitikmuo yra Chełmno.
PDF 56
Žemės pakraštyje, Vyslos deš, krante — Kulmo pilis, miestas: castrum Colmen (1222 m., PUB, 1, 1, Nr. 41, p. 28), Colme (1230 m., ten pat, Nr. 72, p. 53), Culmine, civitatum [...] Culmen (1233 m., ten pat, Nr. 105, p. 77, 81), alden Culmen, nuwen Culmen (1278 m., ten pat, 1, 2, Nr. 366, p. 250), antiquo Culmine, Culmine (1282 m., ten pat, Nr. 410, p. 271); D.— in Colmine, civitatem Colmensem, versus Colmen (III, 10, 36); Jer.— alde Colme, stat Colmin, Colmen burc (SRP, 1, p. 352— 353); Can. Samb.— Culmen (ten pat, p. 280), dab. Chełmno (SZCh, p. 18—20).
Narbutas rašė, kad Kulmas į rytus tuomet tęsėsi tik iki Drevantos krantų, kur ji nuo Noimarko ir Strasbūro sruvena į Goliubą.
PDF 353
Be to, šių dviejų provincijų pasienyje plytėjo didžiulė giria, kuri skverbėsi į abiem provincijoms priklausančias žemes. Į rytus Kulmas tuomet tęsėsi tik ligi Drevantos krantų, kur ji nuo Noimarko ir Strasbūro sruvena į Goliubą. Čia taip pat buvo senų senovės siena, kuri Kulmo kraštą skyrė nuo senovės Prūsijos; taip anks čiau Noimarko upė, kaip liudija senos sutartys, tekėjo iš tikrosios Prūsijos, be to, ten ribojosi provincijų mažos Lubavos ir Sasavos žemės.
Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha.
PDF 7
Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).
Į rytus Kulmas tuomet tęsėsi tik ligi Drevantos krantų, kur ji nuo Noimarko ir Strasbūro sruvena į Goliubą.
PDF 353
Į rytus Kulmas tuomet tęsėsi tik ligi Drevantos krantų, kur ji nuo Noimarko ir Strasbūro sruvena į Goliubą. Čia taip pat buvo senų senovės siena, kuri Kulmo kraštą skyrė nuo senovės Prūsijos; taip anks čiau Noimarko upė, kaip liudija senos sutartys, tekėjo iš tikrosios Prūsijos, be to, ten ribojosi provincijų mažos Lubavos ir Sasavos žemės. Vėliau, plečiantis sienoms, abi šios žemės priklausė Kulmui, o jų teritorija driekėsi ligi Galindos.
1481 m. gegužės 20 d. Kulmo vaivada Mikalojus iš Dambrau laiške į Gdanską pranešė apie nepavykusį pasikėsinimą į Lietuvos didįjį kunigaikštį Kazimierą.
PDF 11
Kaip užfiksuota 1481 m. gegužės 20 d. Kulmo vaivados Mikalojaus iš Dambrau laiške į Gdanską, nepavykęs pasikėsinimas į Ldk Kazimierą turėjo vykti prieš Velykas, maždaug kovo 22 d.50 Tuo metu valdovas rezidavo Vilniuje51.
Naujasis kryžiuočių va das Hermanas Balkas atvyko į Mozūriją 1228 metais ir tuojau pat užėmė savo valdą, o tų pačių metų balandžio 23 dieną Konrado Mazoviečio jam suteikta privilegija bu vo patvirtinta Kulmo žemės nuosavybė jo valdomo ordi no reikalams1 2.
PDF 304
Naujasis kryžiuočių va\ndas Hermanas Balkas atvyko į Mozūriją 1228 metais ir \ntuojau pat užėmė savo valdą, o tų pačių metų balandžio \n23 dieną Konrado Mazoviečio jam suteikta privilegija bu\nvo patvirtinta Kulmo žemės nuosavybė jo valdomo ordi\nno reikalams1 2.
Kristijonas, per riterių vienuolius gavęs patirti tūkstan čius nemalonumų, galop nuvyko į Kulmą, kur įkurdino savo vyskupystės centrą.
PDF 307
Kristijonas, per riterių vienuolius gavęs patirti tūkstan\nčius nemalonumų, galop nuvyko į Kulmą, kur įkurdino \nsavo vyskupystės centrą. Ten, apsuptas vienuolių, visiš\nkai atsidėjo ganytojiškiems darbams.
Ypač tai pasakytina apie Kulmą, kuris visai neseniai buvo nukentėjęs nuo pa gonių ir kurį reikėjo atstatyti.
PDF 294
Visa iš tų Dievui skirtų žygių nauda, kurią verta bū tų pažymėti, — tai atlikti darbai prie tvirtovių, miestų statybų, viešųjų kelių ir šventovių. Ypač tai pasakytina apie Kulmą, kuris visai neseniai buvo nukentėjęs nuo pa gonių ir kurį reikėjo atstatyti. Tą krikščionys ir paskubė jo padaryti3. Taigi aišku, kad šis miestas buvo labai se nas, dar prieš atvykstant Kristijonui stovėjo ir daugelį kartų buvo niokotas. Ir kryžiuočių, kurie jį ne įkūrė, kaip kad yra manančių, o tik atnaujino, dėka tapo didingu miestu su galingomis tvirtovėmis.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 256-257
Apie Kulmo žemės nusiaubimą 1330 metais Tų pat metų rudenį Lokietka, Lenkijos karalius, užgriuvo Kulmo žemę604 su visais savo 604 D. nutyli, kad Ordino valdų puolimas buvo numatytas bendromis Lokietkos ir Gedimino jėgomis susitinkant Ordino teritorijoje rugsėjo 8 d. Lietuvos kariuomenė rugsėjo pradžioje pasirodė prie Bartenšteino ir kovodama žygiavo tolyn pro Lubavą, palei Drevantą, pasiekė Straisbergo apylinkes, kur kryžiuočiai sutelkė jėgas, siekdami atremti lietuvius. Iš čia Gediminas patraukė į pietus ir atvyko prie Dobrynės pilies, kurią nesėkmingai šturmavo Lokietkos pajėgos. Čia įvyko derybos tarp Gedimino ir Lokietkos. karalystės raiteliais, su daugybe samdininkų ir 8 tūkstančiais karių, kuriuos jam iš savo žemės atsiuntė į pagalbą Vengrijos karalius, ir apgulė Šenenzės miestą bei pilį, o paskui patraukė prie Lypos pilies, tačiau nė vienos jų nepaėmė, tik 10 dienų užgulė šią žemę, viską grobdamas bei degindamas.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Pakilo stiprus vėjas ir nunešė visus tuos laivus toli nuo kranto, ir nutiko jiems su tais laivais taip pat kaip ir tam netikėliui saracėnų karaliui, po pralaimėto mūšio bėgusiam nuo Karolio. Neradę laivų, jie supuolė į Vyslą ir visi paskendo, išskyrus Sventopelką ir kelis kitus, su juo čia atbėgusius, kai išvengė kalavijo282. Šitaip viešpats paguodė savo tautą, patekusią į didžiausią vargą. 45(44). Apie tai, kaip buvo atnaujinta ir sulaužyta taika ir pastatyta Santyro pilis Iš visų pusių spaudžiami bėdų, puldinėdami nuo vieno sumanymo prie kito, broliai galop paklausė vieno brolio iš Rudino, vardu Rabė, protingo vyro ir labai apdairaus sunkiomis aplinkybėmis, kuris patarė pasiųsti Austrijos kunigaikščiui Mstivojų, Sventopelko sūnų, kaip įkaitą ir Prūsijos žemės bei brolių likimą patikėti Vokietijos, Čekijos, Krokuvos ir Lenkijos kraštams, nes matė, kad tikėjimo ir brolių reikalai bematant čia žūsią, jeigu nepaskubėsianti ateiti ir dieviškoji, ir jų pagalba.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir lietuviai29. Sembų ir lietuvių (žemaičių) bendrus veiksmus galima įžiūrėti Ordinui priklausiusios Klaipėdos pilies apgulties eigoje (XIII a. 6-asis dešimtmetis)30. Priešiškuose lietuviams šaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo metu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė Ordino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai sutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123).
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie įvairias Sventopelko derybas ir sutartis Sventopelkas, išgirdęs apie magistro atvykimą, paprašė jį atsiųsti valdovą Henriką iš Lichtenšteino, o kai šis atvyko, pareiškė jam daugybę nusiskundimų broliais ir pasakė: „Esu pasirengęs paisyti teisingumo ir vykdyti visa, ką įsakys broliai, jeigu jie man sugrąžins sūnų, kurį esu jiems davęs kaip įkaitą“. Valdovas Henrikas, turėdamas galvoje, kad kiekvienas privalo paisyti teisingų nurodymų ir pamokymų, jam atsakė: „Nieku būdu negali atgauti savo sūnaus, nes ne kartą esi sulaužęs taikos sutartį, kuriai patvirtinti davei broliams savo sūnų kaip įkaitą, o daug kartų, susidedamas su atsimetėliais ir netikėliais, su kurių kariuomene niokojai krikščionių bei brolių žemę, grobdamas ir degindamas, o tikėjimą, kurį per begalinį vargą ir per garbingas įstangas krikščionys įdiegė, išrovei, vienus krikščionis negailestingai išžudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę, todėl ne teisingumo ieškoki, bet pasigailėjimo“. Kadangi tiesa sukelia neapykantą, kadangi niekšai niekad jos nepaiso, nors visados apie ją kalba, tai ir šis klastingasis Sventopelkas, užsikimšęs nelyginant kurčia gyvatė ausis tiesai, niekais nuleido viską, ką girdėjo; pro ausis nuleidęs jam pasakytus žodžius, jis sveiką ir gyvą išleido minėtąjį valdovą Henriką į Kulmo miestą, kur šis atpasakojo magistrui bei broliams visa, ką buvo girdėjęs.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Čia taip pat buvo senų senovės siena, kuri Kulmo kraštą skyrė nuo senovės Prūsijos; taip anks čiau Noimarko upė, kaip liudija senos sutartys, tekėjo iš tikrosios Prūsijos, be to, ten ribojosi provincijų mažos Lubavos ir Sasavos žemės. Vėliau, plečiantis sienoms, abi šios žemės priklausė Kulmui, o jų teritorija driekėsi ligi Galindos. Nedidelė Sasavos žemė, kurios pradinė padėtis nežinoma, vakaruose susisiekė su Lubavos žeme, šiaurėje jos siena buvo ligi Drevantos ežero prie Osterodės, pie 343 ## Puslapis 354 tuose — ild Romano ežero prie Gilgenburgo, o rytuose — iki Drevantos upės.