Kulmas

PDF 174

Krikščionims ginti ir naujakrikštams apsaugoti nuo fanatiškų pagonių puolimų, 1231 m. pavasarį atvyko prie Vislos Hermano Balke's vadovaujamas būrelis riterių. Jiems pirmąją bazę sudarė Tornas (1232 m.) ir Kulmas (1235 m.).

PDF 90

Apie dviejų našlių ginčą dėl vieno vyro Po šio mūšio Kulmo vyskupas, matydamas, jog Kulmo miestas liko be vyrų, nes visi tame mūšyje buvo išžudyti, įpareigojo visas našles, suteikęs joms nuodėmių atleidimą, tekėti už savo tarnų, kad tikėjimo reikalas neatsidurtų baisiame pavojuje. Nutiko taip, kad dvi moterys, eidamos į bažnyčią, pamatė tarp kitų žmonių aikštėje žaidžiant kauliukais stiprų ir gražaus gymio tarną, tiesa, prastokai apsirengusį.

PDF 7

Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.

PDF 7

Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.

PDF 254

Apie Kulmo žemės nusiaubimą Tuo pat metu ir tą pačią dieną (vasario 1), kai šitai dėjosi, Lokietka, Lenkijos karalius, padarė piktadarystę, kurią seniai buvo sumanęs: nepaisydamas taikos susitarimo, kurį buvo sudaręs su Čekijos karaliumi ir magistru, jis su 6 tūkstančiais karių klastingai įsibrovė į Kulmo žemę ir ją siaubė 5 dienas ir 5 naktis, degindamas bei plėšdamas. Šit kokia stulbinanti ir siaubinga piktadarybė!

PDF 58

Tada Mozūrų kunigaikštis Konradas, kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus, vyskupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) žemės pakraštėj. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo būti veikimo bazė vyskupui.

PDF 11

), praėjus totorių—mongolų pavojui (1238—1242 m.), 1243 m. drauge su prūsais nusiaubė kryžiuočių agresijos atramą — Kulmo žemę ir sutriuškino priešą Renzeno mūšyje.

PDF 11

), 1243 m. drauge su prūsais nusiaubė kryžiuočių agresijos atramą — Kulmo žemę ir sutriuškino priešą Renzeno mūšyje. Kryžiuočiai patyrė pirmą nuo pat atsikraustymo į pavyslį tokio masto pralaimėjimą28.

PDF 174

Krikščionims ginti ir naujakrikštams apsaugoti nuo fanatiškų pagonių puolimų, 1231 m. pavasarį atvyko prie Vislos Hermano Balke's vadovaujamas būrelis riterių. Jiems pirmąją bazę sudarė Tornas (1232 m.) ir Kulmas (1235 m.).

PDF 91

Kulmo kilmingieji ir miestiečiai tvirtino, kad jiems verčiau žūti garbingoje kovoje, nei taip vargingai diena po dienos merdėti. Ir viešpaties dvasia nusileido ant brolių ir visų ten susibūrusių, nors jų buvo tik saujelė palyginti su priešais, bet, pasikliaudami viešpačiu, jie narsiai bei ryžtingai užpuolė priešus, esančius prie Kulmo miesto, ir užvirė smarkios kautynės, pareikalavusios iš abiejų pusių didžiulių aukų. Galop gailestingumo tėvas ir visokeriopos paguodos dievas, guodžiąs savuosius visose nelaimėse, suteikė broliams tokių jėgų, kad išgąsdintas Sventopelkas pasileido bėgti su visais savo žmonėmis ir pasuko į tą vietą, kur buvo palikęs laivus, tikėdamasis jais pasprukti.

PDF 91

Susirūpinę broliai manė, kad, dar kartą susikovę su šia kariuomene ir pralaimėję mūšį, turėsią visai palikti Prūsijos žemę be vilties ją atgauti ir, suprantama, Kristaus tikėjimas ten turėsiąs išnykti. Kulmo kilmingieji ir miestiečiai tvirtino, kad jiems verčiau žūti garbingoje kovoje, nei taip vargingai diena po dienos merdėti. Ir viešpaties dvasia nusileido ant brolių ir visų ten susibūrusių, nors jų buvo tik saujelė palyginti su priešais, bet, pasikliaudami viešpačiu, jie narsiai bei ryžtingai užpuolė priešus, esančius prie Kulmo miesto, ir užvirė smarkios kautynės, pareikalavusios iš abiejų pusių didžiulių aukų.

PDF 99

Tuo metu į Prūsijos žemę atvyko kilnusis ir šviesusis Anlanto300 kunigaikštis su didele kariuomene; be daugybės kitų gerų darbų, kuriuos čia nuveikė, stiprindamas tikėjimą bei krikščionis, jis perkėlė Kulmo miestą nuo senosios pilies į kalvą, kur ir dabar tebėra301, šiuo perkėlimu darydamas Kulmo žemę saugesnę. 60 (59).

PDF 90

Apie vieną stebuklą Viena moteriškė po mūšio drauge su kitais Kulmo pilėnais nuėjo į kovos lauką laidoti žuvusiųjų kūnų ir sugalvojo parsivesti į miestą savo pusgyvį vyrą, bet šis pasipriešino; paklaustas, kodėl nenorįs ten mirti, atsakė, kad tą pačią dieną švenčiausioji mergelė Marija, eidama paskui dvi mergeles su degančiomis žvakėmis, smilkinusi visus žuvusiuosius smilkytuvu, o priėjusi prie jo ir pastebėjusi jį dar gyvą, tarusi: „Trečią dieną mirsi ir džiaukis, kad tavo siela kaip ir kitos žuvusiųjų sielos nuskris į amžinas linksmybes“; drauge su kitais parvestas į Kulmo miestą, jis trečią dieną, kaip buvo sakęs, pasimirė, o visi žmonės patikėjo jos žodžiais. 42.

PDF 7

Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7). Kalbant apie pagrindinę prūsų teritoriją, prūsų ir lietuvių tarpusavio santykius, reikia 1 Пашуто В.

PDF 56

Žemės pakraštyje, Vyslos deš, krante — Kulmo pilis, miestas: castrum Colmen (1222 m., PUB, 1, 1, Nr. 41, p. 28), Colme (1230 m., ten pat, Nr. 72, p. 53), Culmine, civitatum [...] Culmen (1233 m., ten pat, Nr. 105, p. 77, 81), alden Culmen, nuwen Culmen (1278 m., ten pat, 1, 2, Nr. 366, p. 250), antiquo Culmine, Culmine (1282 m., ten pat, Nr. 410, p. 271); D.— in Colmine, civitatem Colmensem, versus Colmen (III, 10, 36); Jer.— alde Colme, stat Colmin, Colmen burc (SRP, 1, p. 352— 353); Can. Samb.— Culmen (ten pat, p. 280), dab. Chełmno (SZCh, p. 18—20).

PDF 353

Be to, šių dviejų provincijų pasienyje plytėjo didžiulė giria, kuri skverbėsi į abiem provincijoms priklausančias žemes. Į rytus Kulmas tuomet tęsėsi tik ligi Drevantos krantų, kur ji nuo Noimarko ir Strasbūro sruvena į Goliubą. Čia taip pat buvo senų senovės siena, kuri Kulmo kraštą skyrė nuo senovės Prūsijos; taip anksčiau Noimarko upė, kaip liudija senos sutartys, tekėjo iš tikrosios Prūsijos, be to, ten ribojosi provincijų mažos Lubavos ir Sasavos žemės.

PDF 7

Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).

PDF 353

Į rytus Kulmas tuomet tęsėsi tik ligi Drevantos krantų, kur ji nuo Noimarko ir Strasbūro sruvena į Goliubą. Čia taip pat buvo senų senovės siena, kuri Kulmo kraštą skyrė nuo senovės Prūsijos; taip anksčiau Noimarko upė, kaip liudija senos sutartys, tekėjo iš tikrosios Prūsijos, be to, ten ribojosi provincijų mažos Lubavos ir Sasavos žemės. Vėliau, plečiantis sienoms, abi šios žemės priklausė Kulmui, o jų teritorija driekėsi ligi Galindos.

PDF 11

Kaip užfiksuota 1481 m. gegužės 20 d. Kulmo vaivados Mikalojaus iš Dambrau laiške į Gdanską, nepavykęs pasikėsinimas į Ldk Kazimierą turėjo vykti prieš Velykas, maždaug kovo 22 d.50 Tuo metu valdovas rezidavo Vilniuje51.

PDF 304

Naujasis kryžiuočių vadas Hermanas Balkas atvyko į Mozūriją 1228 metais ir tuojau pat užėmė savo valdą, o tų pačių metų balandžio 23 dieną Konrado Mazoviečio jam suteikta privilegija buvo patvirtinta Kulmo žemės nuosavybė jo valdomo ordino reikalams1 2.

PDF 307

Kristijonas, per riterių vienuolius gavęs patirti tūkstančius nemalonumų, galop nuvyko į Kulmą, kur įkurdino savo vyskupystės centrą. Ten, apsuptas vienuolių, visiškai atsidėjo ganytojiškiems darbams.

PDF 294

Visa iš tų Dievui skirtų žygių nauda, kurią verta būtų pažymėti, — tai atlikti darbai prie tvirtovių, miestų statybų, viešųjų kelių ir šventovių. Ypač tai pasakytina apie Kulmą, kuris visai neseniai buvo nukentėjęs nuo pagonių ir kurį reikėjo atstatyti. Tą krikščionys ir paskubėjo padaryti3. Taigi aišku, kad šis miestas buvo labai senas, dar prieš atvykstant Kristijonui stovėjo ir daugelį kartų buvo niokotas. Ir kryžiuočių, kurie jį ne įkūrė, kaip kad yra manančių, o tik atnaujino, dėka tapo didingu miestu su galingomis tvirtovėmis.

PDF 17

Senos Vokiečių ordino tradicijos dvasia nušviečiamas Ordino įsikūrimas Kulmo žemėje, dovanotoje Mazovijos kunigaikščio Konrado, šis. aktas laikomas Ordino veiklos Prūsijoje pagrindu (II, 5, 6

PDF 128

Tais pačiais metais393 Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę ir, išsivaręs daugybę žmonių bei pasigrobęs nesuskaičiuojamą gausybę kitokio turto, kurį išsigabeno su savimi, sudegino visus pastatus, esančius už įtvirtinimų [sienų], o visą šią žemę užliejo raudonu krikščionių krauju.