Kujavija

PDF 42

Tačiau jie turėjo vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys\nbūdami netikėliai ir garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo\n\n 160 Konradas (apie 1187—1247), nuo 1202 m. Mazovijos, Kujavijos, Seradzo ir\nLenčicos, 1229 ir 1241—1243 m. Krokuvos kunigaikštis.

PDF 222

Esą 1288 Liubline, kaip pabrėžia Ipatijaus kronika, kilęs didelis susi­ jaudinimas, nes besiartinanti rusų kariuomenė buvusi palaikyta lietuviais^20. 1291 lietuviai nuteriojo Kujaviją, o kitais metais Pukuveras savo sūnų Vytenį Lenkijon išsiuntė su didele kariuo­ mene^21. Besikaudamas su įsiveržusiais lietuviais 1294 Sochaczewo apylinkėse žuvo Lęčycos kunigaikštis Kazimieras^22.

PDF 99

Apie laikos nutraukimą ir Kujavijos žemės nuniokojimą Praslinkus tam tikram laikui, Sventopelkas, užmiršęs būti dėkingas už palankumą ir visokiausias malones, kurių broliai ne kartą jam, patekusiam į bėdą, yra teikę, plėšė slaptomis brolių valdinius, vienus žudė, kitus varėsi į nelaisvę ir kitokiais būdais kamavo. Galop, viešai išsižadėjęs taikos, įniko kaip ir seniau persekioti krikščionis ir, sutelkęs didelę kariuomenę, netikėtai įsiveržė į kunigaikščiui Kazimierui priklausomą Kujavijos žemę, ją nuniokojo, degindamas bei grobdamas, o išžudęs daugybę krikščionių, drauge su milžinišku grobiu išsivarė moteris bei vaikus. 300 Greičiausiai pravardė 301 Dab.

PDF 45

broliams Dobrynės pilį168, dėl kurios jie vėliau buvo pavadinti Dobrynės broliais, ir davė\njiems Kujavijoje žemės plotą, arba dvarą, kuris buvo pavadintas Sedlcais169. Kunigaikštis\nir broliai susitarė, kad jie lygiomis dalimis pasidalysią netikėlių žemę, kurią, viešpaties\npadedami, ateityje pajungsią savo valdžiai.

PDF 99

Apie laikos nutraukimą ir Kujavijos žemės nuniokojimą Praslinkus tam tikram laikui, Sventopelkas, užmiršęs būti dėkingas už palankumą ir visokiausias malones, kurių broliai ne kartą jam, patekusiam į bėdą, yra teikę, plėšė slaptomis brolių valdinius, vienus žudė, kitus varėsi į nelaisvę ir kitokiais būdais kamavo. Galop, viešai išsižadėjęs taikos, įniko kaip ir seniau persekioti krikščionis ir, sutelkęs didelę kariuomenę, netikėtai įsiveržė į kunigaikščiui Kazimierui priklausomą Kujavijos žemę, ją nuniokojo, degindamas bei grobdamas, o išžudęs daugybę krikščionių, drauge su milžinišku grobiu išsivarė moteris bei vaikus. 300 Greičiausiai pravardė 301 Dab.

PDF 42

Antra knygos dalis BAIGIASI PIRMA ŠIOS KNYGOS DALIS PRASIDEDA ANTRA APIE TEUTONŲ ORDINO BROLIŲ ATVYKIMĄ Į PRŪSIJOS ŽEMĘ 1. Apie tai, kaip prūsai niokojo Kulmo žemę Tuo metu, kai kilmingasis bei garbusis valdovas ir kunigaikštis Konradas, didžiai krikščioniškos sielos žmogus, valdė Mazoviją, Kujaviją ir Lenkiją160, gyveno ir Prūsijos vyskupas, vardu Kristijonas, cistersų ordino vienuolis, dieviškojo žodžio sėklą dažnai sėjęs tarp prūsų ir dažnai juos raginęs, kad, pametę stabus, imtų garbinti tikrąjį dievą Jėzų Kristų161. Si sėkla vis dėlto nedavė jokio derliaus, nes krito į negerą dirvą.

PDF 224

1296 lietuviai įsiveržė į Sandomieriaus ir Kujavijos žemes. 1300 jie vėl pasirodė Dobry­ niaus ir Kujavijos srityse, čia patirdami smūgį iš kryžiuočių. Drauge su rusais tada lietuviai vėl puolė Sandomieriaus ir Liublino žemes, o 1307 buvo įsiveržę į Kališo sritį^5.

PDF 173

Dabar Vengrų karalius, laikydamas Kujaviją ir Dobrynę pri­\nklausančias jo suverenitetui ir būdamas valdovas savo vasalo\nVladislovo, panoro ir Dobrynę, ir Kujaviją parduoti Ordinui.\nSu tuo sutiko ir patsai Vladislovas ir jo žmona.

PDF 92

Galop, nutaręs slepiamą piktumą atvirai parodyti, surinko stiprią kariuomenę\nir įsibrovė į Kujaviją, kunigaikščio Kazimiero žemę, kurią, degindamas ir plėšdamas,\nbaisiai sunaikino, daugybę krikščionių išsivarydamas į nelaisvę bei išžudydamas, galop\nsugrįžo paėmęs daug grobio ir kitokių gėrybių. Kai jam dėl šito buvo prikaišiojama, jis\natsakė: nei popiežiaus, nei imperatoriaus, nei kito kurio žmogaus nepaisydamas, jis\nnesiliausiąs persekioti savo priešų, be to, pridūrė: „Grąžinkite man sūnų, jei norite su\nmanimi gyventi taikiai“.

PDF 42

Antra knygos dalis BAIGIASI PIRMA ŠIOS KNYGOS DALIS PRASIDEDA ANTRA APIE TEUTONŲ ORDINO BROLIŲ ATVYKIMĄ Į PRŪSIJOS ŽEMĘ 1. Apie tai, kaip prūsai niokojo Kulmo žemę Tuo metu, kai kilmingasis bei garbusis valdovas ir kunigaikštis Konradas, didžiai krikščioniškos sielos žmogus, valdė Mazoviją, Kujaviją ir Lenkiją160, gyveno ir Prūsijos vyskupas, vardu Kristijonas, cistersų ordino vienuolis, dieviškojo žodžio sėklą dažnai sėjęs tarp prūsų ir dažnai juos raginęs, kad, pametę stabus, imtų garbinti tikrąjį dievą Jėzų Kristų161. Si sėkla vis dėlto nedavė jokio derliaus, nes krito į negerą dirvą.

PDF 379

Vėliau, laikui bėgant, slavų gentys, vienos i*š labiau­\nsiai civilizuotų, nes gyveno Dnestro žemupyje ir nuo se­\nno turėjo ryšių su graikais, Juodosios jūros pakrančių\nkolonistais, vadinamais tiritais, vadintos Antae, o Nesto­\nro pavadintos tiverais, tiverėnais, be to, gausios gyven­\ntojų skaičiumi, išplėtė savo gyvenvietes prie Dnepro, ypač\njo vidurupyje; iš čia kilo įvairiai pavadintos slavų, po-\nlianų, suličių, severianų ir kitų gentys. Tie, kurie apsi­\ngyveno Chue, slaviškai vadinamo Kuje, miesto apylinkė­\nse, vadinosi kujavais1. Iš tiesų truputį vėliau jie iške­\nliavo Vyslos žemupio link ir įsikūrė jos kairiojoje pakran­\ntėje, dar ir šiandien, žinomoje Kujavijoje, nepalikdami\nprie Dnepro net savo pavadinimo pėdsakų.

PDF 42

Tačiau jie turėjo vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys būdami netikėliai ir garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo 160 Konradas (apie 1187—1247), nuo 1202 m. Mazovijos, Kujavijos, Seradzo ir Lenčicos, 1229 ir 1241—1243 m. Krokuvos kunigaikštis. 161 1210 m. pabaigos popiežiaus bulėje minimas (kaip vienas iš krikščioniškosios misijos Prūsijoje vadovų) Cistersų ordino vienuolis Kristijonas, greičiausiai vokietis, tiesiogiai susijęs su Olivos (prie Gdansko) vienuolynu, kur buvo danų konventas (siejamas ir su Lekno vienuolynu į šiaurės vakarus nuo Gnezno).

PDF 335

Lygia dalia patsai didysis mistras kaip įmanąs steigė pašalpą kryžeiviams, bet, iki nesu­ traukiant jiems tas galybes, Sviatopelkas su didžia kariauna, persikėlęs per Yslą, ties Toninę antpuolė pasalu kryžėjų kariauną ties Golubu padrevency. Paskui gulė į Kujaviją ir tenai sariodamas visame krašte, sugriejęs didį grobį, grįžo namon, varyda­ mas daugybes imtinių motriškų ir vaikų. Tas jo antpuolis taip staigus buvo, jog niekas jo nedrįso ne vien ramdyti, bet ir mojuoti.