Popiežiaus Jono XXIII delegatas siūlė Žemaičių klausimą ir kitus ginčus perkelti į Konstancos bažnytinį susirinkimą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 356
Pagaliau kariaujančios pusės paklausė popiežiaus Jono XXIII\ndelegato, kuris siūlė nebaigiamą Žemaičių klausimą su visais kitais\nginčais perkelti į to popiežiaus kviečiamą bažnytinį susirinkimą\nKonstancoje. Ten pusbroliai tikėjosi pasisekimo, nes prieš tai\nJonas XXIII buvo spėjęs panaikinti pasenusias ordino privilegijas\nį Lietuvą, pagal Jogailos ir Vytauto prašymą^31.
1415 m. gruodžio 4 d. delegacija buvo iškilmingai priimta Konstancos katedroje, kur vyko susirinkimo posėdžiai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 357
Iš tolimo ir beveik nežinomo krašto pasirodymas delegacijos, kuri 1415.XII.4 d. buvo iškilmingai priimta Konstancos katedroje (kur vyko posėdžiai), atkreipė susirinkimo dėmesį.
G. Camblako ekumeninės mišios Konstanco katedroje amžininkams paliko didelį įspūdį ir buvo vaizduojamos to meto kronikose.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 50
G. Camblako ekume-\nninės mišios Konstanco katedroje amžininkams paliko tokį įspūdį, kad\nimtos išsamiai vaizduoti to meto kronikose, o Lietuva drauge su kitomis\nprie kryžiaus žygiuojančiomis Europos šalimis pateko į krikščioniškų ša-\nlių bendriją vaizduojančią Strasbūro freską.
Konstancos susirinkime kaltinamasis atsakinėjo, kad Lenkijoje Viklifo mokymo neskleidęs ir apie jį ten neužsiminęs.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 399
Tenai nors tarėsi su Husu, sa\nvo mokytoju ir bičiuliu, tokiu pat patrakėliu teologu, vis dėlto,\nšiek tiek vėliau vykdamas per Lenkiją į Vieną, visiškai neatsi-\nskleidė su ta naujiena lenkų kunigams, bet, atrodo, jau buvo\nįtariamas. O Konstancos susirinkime klausimas, kodėl Lenki\njoje skleidęs Viklifo mokymą, vis atsakinėjo, kad tame krašte\napie tai net neužsiminęs. Lygia dalia, kai bažnyčios tėvai jį su\nsirinkime klausinėjo, kodėl tą mokymą dėstęs, klaidinęs ką tik\natverstus ir pakrikštytus katalikus, atsakinėjo, kad, keliauda\nmas po Lietuvą, radęs nemaža čiabuvių, priimtų į Romos baž\nnyčią, kurie seniau buvo pakrikštyti pagal kažkokį rusų tikėji\nmą, o iš šio tikėjimo pereinančius buvo įprasta krikštyti antrą\nkartą, tad Aleksandras Vytautas ir vietos vyskupai klausę jį\n398\n\n## Puslapis 398\n\npatarimo, nes abejoję, ar tie žmonės tikri krikščionys, ar ne;\njis jiems atsakęs, kad krikštyti antrą kartą nedera, kad pakan\nka juos išmokyti tikrojo tikėjimo, išpažįstamo Romos bažny\nčioje.