Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
24 teiginiai27 įrašai1 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 24 teiginiai ir visi 27 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–28 iš 28 rodomų įrašų
Persekiojami kryžiuočiai pasiekė Papartėnus, buvusius netoli Kernavės.
PDF 73
O\nVytautas, pasislėpęs miškuose, naikino atsiskyrusius Ordino\npulkus ir gurguoles. Nors ir smarkiai kryžiuočiai buvo perse\nkiojami, vis dėlto jie nuėjo ligi Papartėnų (netoli Kernavės).\n\n(^1) ) C.
Ordino maršalas su kryžiuočių kariuomene ir Vytauto pulkais užėmė Kernavę ir Maišiagalą.
PDF 134
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro gos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at siuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau tu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo čiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda mi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.
H. Paszkiewiczius Mindaugo sostine laikė Kernavę, jei Mindaugas apskritai turėjo pastovią sostinę.
PDF 162
Yra paaiškėję, kad pradinė\nMindaugo « Lietuva » ir jo valdomos tėviškės pilys tebus apėmusios\nplotą tarp Nemuno, Neries ir Merkio, t.y. pietvakarių Aukštaičių\nsritį. H. Paszkiewicz tad Mindaugo sostine laikė, jeigu jis iš viso\npastovią sostinę bus turėjęs, Kernavę (dešiniajame Neries krante)^17.
Paplitusi versija Lietuvos vardą kildina iš Lietaukos upelio, įtekančio į Nerį netoli Kernavės.
PDF 13
Tačiau lietuviškai kalbantys žmonės nebūtinai save vadino lietuviais, o savo žemę – Lietuva. Iki šiol labiausiai paplitusi versija buvo Lietuvos vardą kildinti iš nedidelio upelio Lietaukos, įtekančio į Nerį ne- toli Kernavės, vardo. Tradiciškai manoma, kad Lietuvos valstybės bran- duolys – Lietuvos žemė siaurąja prasme ankstyvaisiais istoriniais laikais buvo tarp Nemuno ir Neries upių.
Iš Žemutinės pilies vedęs kelias prie kelto per Viliją šakojosi į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, ir Ukmergės pilį.
PDF 124
Kelias\nsuko į šiaurės pusę, kelto per Viliją link, nuo ten, išsišakojęs\nį du, vedė į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, ir į Ukmergės\npilį. Į kairę nuo kelto, kur dabar Lukiškių priemiestis, nuo\nsenų senovės kerojo įvairioms dievybėms pašvęsti ąžuolai,\nšen bei ten palei Viliją laukuose augo pušys5.
XVI a. plačioji Lietuvos metraščio redakcija Trakų pilies įkūrimo vietą nurodė už 5 mylių nuo Kernavės.
PDF 251
XVI amž. plačioji Lietuvos metraščio\nredakcija mini įkūrimą išgarsėjusios Trakų pilies, 5 mylios atstu nuo\nKernavės, toje girios vietoje, kur Gediminas primedžiojęs daug\nžvėrienos. Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės\nįkūrimas^14.
Ordino maršalas, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą.
PDF 134
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro gos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at siuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau tu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo čiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda mi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.
Draudimas statyti per upę mažus tiltelius galiojo nuo Nemenčinės dvaro iki Kernavės miestelio.
PDF 405
Nederėtų, be\nto, atsižvelgiant į šį mūsų draudimą ir užgynimą, niekam iš\nmūsų valdinių per tą pačią upę kitose vietose statyti mažų\ntiltelių, vadinamų jazais, pradedant nuo mūsų Nemenčinės\ndvaro iki minėto mūsų Kernavės miestelio, pagal mūsų nuo\nžiūrą atimant turtą ir kitas bausmes skiriant. Taip pat norime\nuždrausti ir uždraudžiame bei užginame perkėlimus, vadi\nnamus plaustais, per tą pačią Vilijos upę, kad nė vienas iš\nmūsų pareigūnų ir valdinių jų naudoti negali tarp Verkių kai\nmo prie Vilniaus vyskupijos ir Panerių kaimo, Vilniaus baž\nnyčios kapitulai priklausančių, aukštyn nęi žemyn dėl paken\nkimo tam pačiam mūsų nustatytam muitui, su bausmėmis,\naukščiau mūsų nurodytomis.
XVI a. plačioji Lietuvos metraščio redakcija nurodė, kad Trakų pilis įkurta už penkių mylių nuo Kernavės.
PDF 251
Gediminas stiprino Lietuvą, statydamas joje naujų pilių, tapu\nsių administracijos centrais. XVI amž. plačioji Lietuvos metraščio\nredakcija mini įkūrimą išgarsėjusios Trakų pilies, 5 mylios atstu nuo\nKernavės, toje girios vietoje, kur Gediminas primedžiojęs daug\nžvėrienos.
Kernavė buvo įkurta prie upės kranto kaip nausėdija ir pilis, kadaise buvusi Lietuvos sostinė.
PDF 63
Todėl, norėdamas su\nrišti priešui rankas, įkūrė pirmą nausėdiją ant upės\nkranto ir pastatė pilį, kurios tvirtumą lėmė ir pati jos\n64\n\n## Puslapis 63\n\npadėtis, ir įgula: įkūrė Kernavę, kadainykštę Lietuvos\nsostinę. Ši vietovė po šiai dienai išsaugojo vardą, gau\ndėj o dirbti pakrantėje laukus, rusai, su įtarimu žiūrėję\nį naujuosius kaimynus, ėmėsi smurto ir ginklo. Šie\nveiksmai priminė veikiau atkarų plėšikavimą nei gar\nbingą karą: nuolatiniais antpuoliais buvo siaubiami\nnaujakuriai;\nKernius bei Gimbutas dėjosi nematą\nskriaudų, tačiau paslapčiomis ryžosi pulti Rusią.
Kernavės kunigaikštis Aleksandras Vygandas mėgino išvaryti priešą iš Ritersverderio.
PDF 323
Šios įgulos nepaprastai kenkė aplinkiniam\nkraštui: nesutikdamos pasipriešinimo, jos pridarydavo\ndaug žalos menkais, bet dažnais išpuoliais, rengiamais\nnedidelių būrių. Šitokia padėtis paskatino Kernavės ku\nnigaikštį Aleksandrą Vygandą pamėginti priešą iš ten\nišvaryti. Puldamas Ritersver-\nA le k sa n d ra s V y g a n -\nderį su trimis lenkų pėstinin-\ndas n e sė k m in g a i puo-\nkų ir keliais lietuvių raitelių\nia pilis\nbūriais, kunigaikštis, be abe\njonės, būtų netrukęs užimti\npilį, jeigu būtų parodęs daugiau ryžto ir nepasitraukęs,\nkai gynėjai jau ketino pasiduoti.
Narbutas cituoja aiškinimą, kad Neries deivės aukurai buvę įvairiose pakrantės vietose, pirmiausia Kernavėje prie Neriškių miško.
PDF 150
Te tavo Neris (a) apreiškia ir dievams, Kurių valdžioje jūrų gelmės, Mano kančias ir nenumaldomą gailestį. Pasakyk, Vilijos upės skaisčiausioji deive, Nimfoms - tavo sesėms, vandens dievybėms, Kokia didi ugnis sudegino tavo blakstienas, Kaip buvai beužtrokštanti nuo mirtinų dūmų, Kaip tavo vandenys, bejėgiai užgesinti šį karštį, Dejuodami skalavo miesto pelenus) Autorius prideda tokius paaiškinimus: a) „Fama commu nis refert - žmonės pasakoja, kad Neris - tai upės Vilijos nim fa, kurią lietuviai stabmeldžiai garbino kaip deivę. Ji taip pat turėjo jai skirtus savus aukurus įvairiose vietose, upės pakran tėse, pirmiausia vietovėje, vadintoje Kernave, kur buvo ir Ne- riškių miškas.
Narbutas Pajautą apibūdino kaip Kerniaus, valdžiusio Vidurio arba Užnerio Lietuvą su sostine Kernavėje, dukterį.
PDF 155
Nereikia tapatinti Medziojnos\nsu Medžiojma, kurią laikėme medžiotojų deive, vadinama\nLaima.\n154\n\n## Puslapis 154\n\nPajauta (Pojata)\nLietuvių kunigaikščio Kerniaus, viešpatavusio Vidurio, ar\nba Užnerio, Lietuvoje, kurios sostinė buvo Kernavė, duktė.\nTa kunigaikštytė buvo ištekėjusi už Dausprungų giminės Zi-\nvinbudo, Ukmergės srities kunigaikščio, kuriam kraičio atne\nšė paveldimą Kernavės kunigaikštystę.
Pasak Narbuto perteikiamų padavimų, XIII a. didžioji šventykla kurį laiką buvusi Kernavėje, o vėliau Vilniuje.
PDF 226
To\nkie yra praamžių padavimai. XIII amžiuje, vyriausiesiems žy\nniams persikėlus į Lietuvą, didžioji šventykla buvo įvairiose\nvietose, vėliau Kernavėje, pagaliau Vilniuje, joje panašiai de\ngė šventoji ugnis.\n4.
Narbutas aiškino, kad iki Vilniaus įkūrimo XIII a. Kernavėje buvusi valstybės sostinė, vyriausiojo žynio buveinė ir šventykla.
PDF 269
Taip pat ir žemesnės kate gorijos žyniai įsirengdavo laikinus arba pastovius aukurus miš kuose, po šventaisiais medžiais, upių, ežerų pakrantėse, vidu ry miestų turgaviečių ir ten prireikus atnašaudavo aukas. Kol buvo įkurtas Vilnius, XIII amžiuje valstybės sostinė ir vyriausiojo žynio buveinė buvo Kernavėje, todėl ten turėjo būti ir vyriausioji šventykla. Greitai augantis Vilnius turėjo ne vieną šventyklą.
Kojelavičiaus pasakojime valdovas, sutvarkęs valstybės reikalus, perkėlė kunigaikštystės sostinę iš Naugarduko į Kernavę.
PDF 139
Šitaip sutvarkęs vals tybės reikalus ir perkėlęs kunigaikštystės sostinę iš Naugarduko į Kernavę, jis ėmė galvoti apie karo da lykus. Nuolatos keičiantis valdovams, jie eidavo savo pareigas vos metus, todėl kariuomenės reikalai buvo gana prasti, nes ir tarybos, ir karo stovyklų vadai mir davo dar tada, kai būdavo pradedama rengtis karui ar vos imama kariauti; turbūt dėl tos priežasties per ištisus šešiolika metų nepavyko nieko padaryti reikš mingesnio, kad iš lenkų būtų atsiimti jotvingiai. Štai dabar Narimantas su Traideniu pirmą kartą susirūpino šiomis žemėmis, nutarę ne L ietu via i atsiim a ki- išpuoliais priešą niokoti, bet ta d o s len k ų u žg ro b tą išvyti lenkus ir vėl ten at- jo tv in g ių šalį kurti senąsias lietuvių teises.
Nugalėjęs ir apmalšinęs Rusią, Gedi minas Kernavėje atšventė 1321 m e ta i pergalę: tėvų papročiu pa gerbęs dievus, paleido ka riuomenę sumokėjęs atlyginimą ir apdovanojęs dova nomis.
PDF 202-203
Mat, kol G e d im in a s n u g a lė tų jų tusu s v e ik in a m a s k a ip R usios d id y sis k u n ig a ik štis 2 04 nesustiprėja nugalėtųjų ir nugalėjusiųjų, turinčių vie ną valdovą, santarvė, kol nuolatinis bendravimas ne- ištrina iš atminties nugalėtųjų ir nugalėjusiųjų sąvo kos, tol bet kokia menkiausia proga gali sukelti dide lių neramumų. Nugalėjęs ir apmalšinęs Rusią, Gedi minas Kernavėje atšventė 1321 m e ta i pergalę: tėvų papročiu pa gerbęs dievus, paleido ka riuomenę sumokėjęs atlyginimą ir apdovanojęs dova nomis. Po to ėmėsi taikos meto darbų; kadangi dar nebuvo praėjęs paliaubų su kryžiuočiais laikas, me džioklėse stengėsi užmiršti karo rūpesčius; tokiomis valandomis galvojo, kaip tvarkyti valstybę, kaip kurti miestus.
Sako dar, jog netoli nuo Kernavės, senosios lietuvių buveinės, žmonys ne seniai dar tokius atminimus senovės darę.
PDF 106
Taip pat akmenys, ant kurių apieras javų ar žuvių dievams degino, buvo šventais vadinami. Sako dar, jog netoli nuo Kernavės, senosios lietuvių buveinės, žmonys ne seniai dar tokius atminimus senovės darę. Buvo dar taip pat lieknai ir girios šventomis va dinamos, į kurias patys kunigai ir žmonės, galą da romi arba apžadus pildydami, tegalėjo įžengti.
Trakų vieto vę, savo gimtuvę, praplatino, perkėlė buveinę iš Kernavės į Vilnių ir, turtingai jį papuošęs, mūrais ir pylomis aprietė1.
PDF 578
Bet Gediminas ne vien baisiomis karėmis nepriete lius savo giminės draudė, nes ir pačia ūke rūpinos ir apie jos reikalus ir laimą trūsinėjo. Trakų vieto vę, savo gimtuvę, praplatino, perkėlė buveinę iš Kernavės į Vilnių ir, turtingai jį papuošęs, mūrais ir pylomis aprietė1. Pasakoja, jog Gediminas, kitu kartu medžioda mas Paneriuose, ant visų aukštojo kalno, Tauro kal nu vadinamo, o šiandien Pilies kalnu, patsai vyly- čia taurį būk nuvėręs.
Lietuvoje tautiniais seimais pasižymėjo Kernavė.
PDF 377
Lietuvoje tautiniais \nseimais pasižymėjo Kernavė.
Anot Teodoro Narbuto, po Trobiaus mirties į Kernavę sukviesti Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios didikai Narimantą paskelbė didžiuoju kunigaikščiu, laikydami jį teisėtu paveldėtoju.
PDF 248
Po Trobiaus mirties Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios didi\nkai, sukviesti į Kernavę, kaip teisėtą paveldėtoją didžiuo\nju kunigaikščiu paskelbė Narimantą, Romunto sūnų, o \nano vaikaitį, vyriausiąjį iš brolių.
Anot Teodoro Narbuto, Narimantas paliko senelio Giligino įkurtą rezidenciją Rusios Naugarduke ir persikėlė į Kernavę, kad iš arčiau stebėtų šalies gyvenimą.
PDF 248
Jis paliko rezidenciją Rusios Naugarduke, \nįkurtą jo senelio Giligino, persikėlė į Kernavę, kad, bū\ndamas valstybės viduryje, galėtų iš arčiau stebėti, kas \ndedasi šalies gyvenime.
Anot Teodoro Narbuto, pasklidus žiniai apie didžiojo kunigaikščio mirtį, Daumantas su Polocko rusinais patraukė į Kernavę, siekdamas joje įsiviešpatauti.
PDF 258
Vos spėjo pasklisti \nžinia apie didžiojo kunigaikščio mirtį, Daumantas su Po\nlocko rusinais jau betraukiu įsiviešpatauti Kernavėje.
Teodoro Narbuto pasakojime Kernavė apibūdinta kaip stiprus punktas prie Neries su trimis įtvirtintomis pilimis; jų vadai, sudeginę medines sienas ir namus, pasitraukė anapus Neries.
PDF 380
Taigi pirmiausia reikėjo užimti stiprų punktą, didžiau sią prie šios upės, dėl to nusprendė apsupti Kernavę, iš tiesų apleistą miestą, tačiau turintį tris įtvirtintas pilis, pastaraisiais metais paties Vytauto iš naujo atstatytas. Vadai tose tvirtovėse ar dėl išdavystės, ar išsigandę didžiulės juos apsupančios ka riaunos, padegę medines sienas ir namus, su visais žmonėmis pabėgo anapus Neries.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Pagaliau juos, šiaip jau pasiruošusius kovoti, pa togi proga pastūmėjo į ryžtingą karą. Polovcai, veda mi kunigaikščio Sekalio, keliais iš eilės antpuoliais kė Kijevo kunigaikščio Ja roslavo sūnų nesantarvė ir neapykanta: pasikvietę Bo leslovo Narsiojo, lenkų karaliaus, kariuomenę, jie vos nesunaikino vieni kitų. Kernius ir Gimbutas nutarė ne praleisti šitokios progos: bendromis jėgomis sutelkė stiprų Lietuvos ir Žemaitijos jaunuolių būrį, Kernius jį nuvedė į Rusią, kuriai po visokeriopų nesėkmių rūpė jo kas kita, ir bematant už- A tim a m a iš rusų ėmė Breslaują, kuri vėliau B ieslau ja. N u siau bia- visam laikui pasiliko Retu mas P o lo ck a s vių rankose.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Netekęs vilties, kad užkariaus pilį, be to, nenorė damas, kad pasklistų kalbos, jog priešas šiuo žygiu nie ko nenuveikė, jis pasitraukė į Nemuno salas, esančias už vienos mylios, ir pastatė čia naujas pilis. Dviejose salose, Naujojoje ir Riterių, pavadintose Nojerverde- riu ir Ritersverderiu, kryžiuo- Stato L ie tu v o je паи- čiai paliko savo įgulą, o tre jas pilis čiojoje, vadinamoje Marien burgu, įkurdino savo karius Vytautas. Šios įgulos nepaprastai kenkė aplinkiniam kraštui: nesutikdamos pasipriešinimo, jos pridarydavo daug žalos menkais, bet dažnais išpuoliais, rengiamais nedidelių būrių. Šitokia padėtis paskatino Kernavės ku nigaikštį Aleksandrą Vygandą pamėginti priešą iš ten išvaryti.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
nenustota jos garbinti. Strijkovskis pats sako: „Palangoje, prie jūros, mačiau aukštą kalną, tos Birutės milžinkapį, kurį že maičiai bei kuršiai dar ir šiandien vadina šventos Birutės (Swis- tos-Bimtos) kalnu ir dar iki šios dienos švenčia jos šventę ten, toje vietoje, kur ir Romos katalikų kunigas atvažiuoja surink damas nemaža naudos iš žvakių ir aukų, nors nesuprantu, kaip Dievas priima tas aukas, kadangi toji Birutė buvo stabmeldė“. Pagal dabartinius tyrimus toji vieta vadinasi Raksztis Szwies- tas Bintias, dieviškosios Birutės kapas, kurio šventumui pažy mėti ten visuomet stovi medinis kryžius.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tikras dalykas yra tik tai, kad Arak- so upė, tekėjusi senovės Armėnijoje, buvo vadinamaitoss' kaip tik tada, kai prie jos gyveno budinai. Jie, kokios nors revoliu cijos nustumti nuo Armėnijos Arakso, leidosi į vakarus ir ap sigyveno prie Volgos žemupio, kuris taip pat vadinosi Arak- sas. Konkrečiai dvi jos atšakos vadinosi Arhoksas (Arhox) ir Roksas (Rhox), prie kurių budinai buvo kurį laiką gyvenę.