Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
28 teiginiai32 įrašai17 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Visi 28 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–28 iš 28 teiginių
Persekiojami kryžiuočiai pasiekė Papartėnus, buvusius netoli Kernavės.
PDF 73
O Vytautas, pasislėpęs miškuose, naikino atsiskyrusius Ordino pulkus ir gurguoles. Nors ir smarkiai kryžiuočiai buvo persekiojami, vis dėlto jie nuėjo ligi Papartėnų (netoli Kernavės). (^1) ) C.
Ordino maršalas su kryžiuočių kariuomene ir Vytauto pulkais užėmė Kernavę ir Maišiagalą.
PDF 134
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lietuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytautu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuočiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuodami, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.
H. Paszkiewiczius Mindaugo sostine laikė Kernavę, jei Mindaugas apskritai turėjo pastovią sostinę.
PDF 162
Yra paaiškėję, kad pradinė Mindaugo « Lietuva » ir jo valdomos tėviškės pilys tebus apėmusios plotą tarp Nemuno, Neries ir Merkio, t.y. pietvakarių Aukštaičių sritį. H. Paszkiewicz tad Mindaugo sostine laikė, jeigu jis iš viso pastovią sostinę bus turėjęs, Kernavę (dešiniajame Neries krante)^17.
Paplitusi versija Lietuvos vardą kildina iš Lietaukos upelio, įtekančio į Nerį netoli Kernavės.
PDF 13
Tačiau lietuviškai kalbantys žmonės nebūtinai save vadino lietuviais, o savo žemę – Lietuva. Iki šiol labiausiai paplitusi versija buvo Lietuvos vardą kildinti iš nedidelio upelio Lietaukos, įtekančio į Nerį netoli Kernavės, vardo. Tradiciškai manoma, kad Lietuvos valstybės branduolys – Lietuvos žemė siaurąja prasme ankstyvaisiais istoriniais laikais buvo tarp Nemuno ir Neries upių.
Iš Žemutinės pilies vedęs kelias prie kelto per Viliją šakojosi į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, ir Ukmergės pilį.
PDF 124
Kelias suko į šiaurės pusę, kelto per Viliją link, nuo ten, išsišakojęs į du, vedė į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, ir į Ukmergės pilį. Į kairę nuo kelto, kur dabar Lukiškių priemiestis, nuo senų senovės kerojo įvairioms dievybėms pašvęsti ąžuolai, šen bei ten palei Viliją laukuose augo pušys5.
XVI a. plačioji Lietuvos metraščio redakcija Trakų pilies įkūrimo vietą nurodė už 5 mylių nuo Kernavės.
PDF 251
XVI amž. plačioji Lietuvos metraščio redakcija mini įkūrimą išgarsėjusios Trakų pilies, 5 mylios atstu nuo Kernavės, toje girios vietoje, kur Gediminas primedžiojęs daug žvėrienos. Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės įkūrimas^14.
Ordino maršalas, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą.
PDF 134
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lietuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytautu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuočiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuodami, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.
Draudimas statyti per upę mažus tiltelius galiojo nuo Nemenčinės dvaro iki Kernavės miestelio.
PDF 405
Nederėtų, be to, atsižvelgiant į šį mūsų draudimą ir užgynimą, niekam iš mūsų valdinių per tą pačią upę kitose vietose statyti mažų tiltelių, vadinamų jazais, pradedant nuo mūsų Nemenčinės dvaro iki minėto mūsų Kernavės miestelio, pagal mūsų nuožiūrą atimant turtą ir kitas bausmes skiriant. Taip pat norime uždrausti ir uždraudžiame bei užginame perkėlimus, vadinamus plaustais, per tą pačią Vilijos upę, kad nė vienas iš mūsų pareigūnų ir valdinių jų naudoti negali tarp Verkių kaimo prie Vilniaus vyskupijos ir Panerių kaimo, Vilniaus bažnyčios kapitulai priklausančių, aukštyn nęi žemyn dėl pakenkimo tam pačiam mūsų nustatytam muitui, su bausmėmis, aukščiau mūsų nurodytomis.
XVI a. plačioji Lietuvos metraščio redakcija nurodė, kad Trakų pilis įkurta už penkių mylių nuo Kernavės.
PDF 251
Gediminas stiprino Lietuvą, statydamas joje naujų pilių, tapusių administracijos centrais. XVI amž. plačioji Lietuvos metraščio redakcija mini įkūrimą išgarsėjusios Trakų pilies, 5 mylios atstu nuo Kernavės, toje girios vietoje, kur Gediminas primedžiojęs daug žvėrienos.
Kernavė buvo įkurta prie upės kranto kaip nausėdija ir pilis, kadaise buvusi Lietuvos sostinė.
PDF 63
Todėl, norėdamas surišti priešui rankas, įkūrė pirmą nausėdiją ant upės kranto ir pastatė pilį, kurios tvirtumą lėmė ir pati jos 64 ## Puslapis 63 padėtis, ir įgula: įkūrė Kernavę, kadainykštę Lietuvos sostinę. Ši vietovė po šiai dienai išsaugojo vardą, gaudėj o dirbti pakrantėje laukus, rusai, su įtarimu žiūrėję į naujuosius kaimynus, ėmėsi smurto ir ginklo. Šie veiksmai priminė veikiau atkarų plėšikavimą nei garbingą karą: nuolatiniais antpuoliais buvo siaubiami naujakuriai; Kernius bei Gimbutas dėjosi nematą skriaudų, tačiau paslapčiomis ryžosi pulti Rusią.
Kernavės kunigaikštis Aleksandras Vygandas mėgino išvaryti priešą iš Ritersverderio.
PDF 323
Šios įgulos nepaprastai kenkė aplinkiniam kraštui: nesutikdamos pasipriešinimo, jos pridarydavo daug žalos menkais, bet dažnais išpuoliais, rengiamais nedidelių būrių. Šitokia padėtis paskatino Kernavės kunigaikštį Aleksandrą Vygandą pamėginti priešą iš ten išvaryti. Puldamas RitersverA le k sa n d ra s V y g a n derį su trimis lenkų pėstinindas n e sė k m in g a i puokų ir keliais lietuvių raitelių ia pilis būriais, kunigaikštis, be abejonės, būtų netrukęs užimti pilį, jeigu būtų parodęs daugiau ryžto ir nepasitraukęs, kai gynėjai jau ketino pasiduoti.
Narbutas cituoja aiškinimą, kad Neries deivės aukurai buvę įvairiose pakrantės vietose, pirmiausia Kernavėje prie Neriškių miško.
PDF 150
Te tavo Neris (a) apreiškia ir dievams, Kurių valdžioje jūrų gelmės, Mano kančias ir nenumaldomą gailestį. Pasakyk, Vilijos upės skaisčiausioji deive, Nimfoms - tavo sesėms, vandens dievybėms, Kokia didi ugnis sudegino tavo blakstienas, Kaip buvai beužtrokštanti nuo mirtinų dūmų, Kaip tavo vandenys, bejėgiai užgesinti šį karštį, Dejuodami skalavo miesto pelenus) Autorius prideda tokius paaiškinimus: a) „Fama communis refert - žmonės pasakoja, kad Neris - tai upės Vilijos nimfa, kurią lietuviai stabmeldžiai garbino kaip deivę. Ji taip pat turėjo jai skirtus savus aukurus įvairiose vietose, upės pakrantėse, pirmiausia vietovėje, vadintoje Kernave, kur buvo ir Neriškių miškas.
Narbutas Pajautą apibūdino kaip Kerniaus, valdžiusio Vidurio arba Užnerio Lietuvą su sostine Kernavėje, dukterį.
PDF 155
Nereikia tapatinti Medziojnos su Medžiojma, kurią laikėme medžiotojų deive, vadinama Laima. 154 ## Puslapis 154 Pajauta (Pojata) Lietuvių kunigaikščio Kerniaus, viešpatavusio Vidurio, arba Užnerio, Lietuvoje, kurios sostinė buvo Kernavė, duktė. Ta kunigaikštytė buvo ištekėjusi už Dausprungų giminės Zivinbudo, Ukmergės srities kunigaikščio, kuriam kraičio atnešė paveldimą Kernavės kunigaikštystę.
Pasak Narbuto perteikiamų padavimų, XIII a. didžioji šventykla kurį laiką buvusi Kernavėje, o vėliau Vilniuje.
PDF 226
Tokie yra praamžių padavimai. XIII amžiuje, vyriausiesiems žyniams persikėlus į Lietuvą, didžioji šventykla buvo įvairiose vietose, vėliau Kernavėje, pagaliau Vilniuje, joje panašiai degė šventoji ugnis. 4.
Narbutas aiškino, kad iki Vilniaus įkūrimo XIII a. Kernavėje buvusi valstybės sostinė, vyriausiojo žynio buveinė ir šventykla.
PDF 269
Taip pat ir žemesnės kategorijos žyniai įsirengdavo laikinus arba pastovius aukurus miškuose, po šventaisiais medžiais, upių, ežerų pakrantėse, vidury miestų turgaviečių ir ten prireikus atnašaudavo aukas. Kol buvo įkurtas Vilnius, XIII amžiuje valstybės sostinė ir vyriausiojo žynio buveinė buvo Kernavėje, todėl ten turėjo būti ir vyriausioji šventykla. Greitai augantis Vilnius turėjo ne vieną šventyklą.
Kojelavičiaus pasakojime valdovas, sutvarkęs valstybės reikalus, perkėlė kunigaikštystės sostinę iš Naugarduko į Kernavę.
PDF 139
Šitaip sutvarkęs valstybės reikalus ir perkėlęs kunigaikštystės sostinę iš Naugarduko į Kernavę, jis ėmė galvoti apie karo dalykus. Nuolatos keičiantis valdovams, jie eidavo savo pareigas vos metus, todėl kariuomenės reikalai buvo gana prasti, nes ir tarybos, ir karo stovyklų vadai mirdavo dar tada, kai būdavo pradedama rengtis karui ar vos imama kariauti; turbūt dėl tos priežasties per ištisus šešiolika metų nepavyko nieko padaryti reikšmingesnio, kad iš lenkų būtų atsiimti jotvingiai. Štai dabar Narimantas su Traideniu pirmą kartą susirūpino šiomis žemėmis, nutarę ne L ietu via i atsiim a kiišpuoliais priešą niokoti, bet ta d o s len k ų u žg ro b tą išvyti lenkus ir vėl ten atjo tv in g ių šalį kurti senąsias lietuvių teises.
Nugalėjęs ir apmalšinęs Rusią, Gedi minas Kernavėje atšventė 1321 m e ta i pergalę: tėvų papročiu pa gerbęs dievus, paleido ka riuomenę sumokėjęs atlyginimą ir apdovanojęs dova nomis.
PDF 202-203
Mat, kol G e d im in a s n u g a lė tų jų tusu s v e ik in a m a s k a ip R usios d id y sis k u n ig a ik štis 2 04 nesustiprėja nugalėtųjų ir nugalėjusiųjų, turinčių vieną valdovą, santarvė, kol nuolatinis bendravimas neištrina iš atminties nugalėtųjų ir nugalėjusiųjų sąvokos, tol bet kokia menkiausia proga gali sukelti didelių neramumų. Nugalėjęs ir apmalšinęs Rusią, Gediminas Kernavėje atšventė 1321 m e ta i pergalę: tėvų papročiu pagerbęs dievus, paleido kariuomenę sumokėjęs atlyginimą ir apdovanojęs dovanomis. Po to ėmėsi taikos meto darbų; kadangi dar nebuvo praėjęs paliaubų su kryžiuočiais laikas, medžioklėse stengėsi užmiršti karo rūpesčius; tokiomis valandomis galvojo, kaip tvarkyti valstybę, kaip kurti miestus.
Sako dar, jog netoli nuo Kernavės, senosios lietuvių buveinės, žmonys ne seniai dar tokius atminimus senovės darę.
PDF 106
Taip pat akmenys, ant kurių apieras javų ar žuvių dievams degino, buvo šventais vadinami. Sako dar, jog netoli nuo Kernavės, senosios lietuvių buveinės, žmonys neseniai dar tokius atminimus senovės darę. Buvo dar taip pat lieknai ir girios šventomis vadinamos, į kurias patys kunigai ir žmonės, galą daromi arba apžadus pildydami, tegalėjo įžengti.
Trakų vieto vę, savo gimtuvę, praplatino, perkėlė buveinę iš Kernavės į Vilnių ir, turtingai jį papuošęs, mūrais ir pylomis aprietė1.
PDF 578
Bet Gediminas ne vien baisiomis karėmis neprietelius savo giminės draudė, nes ir pačia ūke rūpinos ir apie jos reikalus ir laimą trūsinėjo. Trakų vietovę, savo gimtuvę, praplatino, perkėlė buveinę iš Kernavės į Vilnių ir, turtingai jį papuošęs, mūrais ir pylomis aprietė1. Pasakoja, jog Gediminas, kitu kartu medžiodamas Paneriuose, ant visų aukštojo kalno, Tauro kalnu vadinamo, o šiandien Pilies kalnu, patsai vylyčia taurį būk nuvėręs.
Lietuvoje tautiniais seimais pasižymėjo Kernavė.
PDF 377
Lietuvoje tautiniais seimais pasižymėjo Kernavė.
Anot Teodoro Narbuto, po Trobiaus mirties į Kernavę sukviesti Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios didikai Narimantą paskelbė didžiuoju kunigaikščiu, laikydami jį teisėtu paveldėtoju.
PDF 248
Po Trobiaus mirties Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios didikai, sukviesti į Kernavę, kaip teisėtą paveldėtoją didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Narimantą, Romunto sūnų, o ano vaikaitį, vyriausiąjį iš brolių.
Anot Teodoro Narbuto, Narimantas paliko senelio Giligino įkurtą rezidenciją Rusios Naugarduke ir persikėlė į Kernavę, kad iš arčiau stebėtų šalies gyvenimą.
PDF 248
Jis paliko rezidenciją Rusios Naugarduke, įkurtą jo senelio Giligino, persikėlė į Kernavę, kad, būdamas valstybės viduryje, galėtų iš arčiau stebėti, kas dedasi šalies gyvenime.
Anot Teodoro Narbuto, pasklidus žiniai apie didžiojo kunigaikščio mirtį, Daumantas su Polocko rusinais patraukė į Kernavę, siekdamas joje įsiviešpatauti.
PDF 258
Vos spėjo pasklisti žinia apie didžiojo kunigaikščio mirtį, Daumantas su Polocko rusinais jau betraukiu įsiviešpatauti Kernavėje.
Teodoro Narbuto pasakojime Kernavė apibūdinta kaip stiprus punktas prie Neries su trimis įtvirtintomis pilimis; jų vadai, sudeginę medines sienas ir namus, pasitraukė anapus Neries.
PDF 380
Taigi pirmiausia reikėjo užimti stiprų punktą, didžiausią prie šios upės, dėl to nusprendė apsupti Kernavę, iš tiesų apleistą miestą, tačiau turintį tris įtvirtintas pilis, pastaraisiais metais paties Vytauto iš naujo atstatytas. Vadai tose tvirtovėse ar dėl išdavystės, ar išsigandę didžiulės juos apsupančios kariaunos, padegę medines sienas ir namus, su visais žmonėmis pabėgo anapus Neries.
Kernavėje ieškovas priminė atsakovui skolą.
PDF 230
šeštadienį, po Visų Šventų, jie buvę Kernavėje ir jiems girdint ieškovas Povilas priminė atsakovui Andrejui 80 grašių skolą
Kernavė šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1279 m.
PDF 206
Kernavė šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1279 m. Livonijos Eiliuotoje kronikoje ir vadinama „karaliaus Traidenio žeme".
Ji taip pat turėjo jai skirtus savus aukurus įvairiose vietose, upės pakran tėse, pirmiausia vietovėje, vadintoje Kernave, kur buvo ir Neriškių miškas.
PDF 150
Te tavo Neris (a) apreiškia ir dievams, Kurių valdžioje jūrų gelmės, Mano kančias ir nenumaldomą gailestį. Pasakyk, Vilijos upės skaisčiausioji deive, Nimfoms - tavo sesėms, vandens dievybėms, Kokia didi ugnis sudegino tavo blakstienas, Kaip buvai beužtrokštanti nuo mirtinų dūmų, Kaip tavo vandenys, bejėgiai užgesinti šį karštį, Dejuodami skalavo miesto pelenus) Autorius prideda tokius paaiškinimus: a) „Fama communis refert - žmonės pasakoja, kad Neris - tai upės Vilijos nimfa, kurią lietuviai stabmeldžiai garbino kaip deivę. Ji taip pat turėjo jai skirtus savus aukurus įvairiose vietose, upės pakrantėse, pirmiausia vietovėje, vadintoje Kernave, kur buvo ir Neriškių miškas.
Lietuvių kunigaikščio Kerniaus, viešpatavusio Vidurio, ar ba Užnerio, Lietuvoje, kurios sostinė buvo Kernavė, duktė.
PDF 154
Lietuvių kunigaikščio Kerniaus, viešpatavusio Vidurio, arba Užnerio, Lietuvoje, kurios sostinė buvo Kernavė, duktė.