Kauno gubernijoje moterų raštingumas siekė 55 proc., o vyrų – 52 proc.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 117
Pa- gal raštingumą etniniai lietuviai bemaž du kartus lenkė Rusijos vidurkį ir nusileido, neskaitant žydų, tik latviams ir estams, kurie legaliai mokėsi gimtąja kalba. Beje, ekspertus apstulbino tai, kad Kauno guber- nijoje (skaičiuojant visus gyventojus) moterų raštingumas buvo didesnis nei vyrų: atitinkamai 55 proc. ir 52 proc.
Lietuviai pretendavo į buvusias Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijų žemes, kurias ir Rusijos vyriausybės tradiciškai vadindavo lietuviškomis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 142
Teritoriniai klausimai taip pat buvo sprendžiami palankiai. Lietuviai pre-\ntendavo į buvusias Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardi-\nno gubernijų žemes, kurias ir Rusijos vyriausybės tradiciškai vadindavo \nlietuviškomis. Nors dalį tų žemių derybų metų jau kontroliavo Lenkija, \nA.
1843 m. iš septynių vakarinės ir šiaurinės Vilniaus gubernijos apskričių buvo sudaryta Kauno gubernija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 100
antrojoje pusėje, jį sustabdys atsiradę autoritetingi etninių lie-\ntuvių tautinio sąjūdžio veikėjai, daugiausia kunigai. \n1843 m. iš septynių vakarinės ir šiaurinės Vilniaus gubernijos dalies \napskričių buvo sudaryta Kauno gubernija, o prie Vilniaus gubernijos pri-\nskirtos trys apskritys, iki tol priklausiusios Minsko ir Gardino guberni-\njoms, todėl caro valdžia etnografiškai lietuviška ėmė laikyti tik Kauno gu-\nberniją, o Vilniaus guberniją priskyrė prie baltarusiškų, nors vakarinėje \nVilniaus gubernijos dalyje tebevyravo lietuviškai kalbantieji.
1917 m. Berno konferencijoje Kauno gubernija įtraukta į etnografinės Lietuvos teritorijos projektą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 134
Sme-\ntona, Steponas Kairys, J. Šaulys) bei užsienio lietuvių atstovai, pasisakyta \nuž etnografinį teritorijos formavimo principą „Lithuania Propria“ ribose: \nKauno ir Suvalkų gubernijos, Balstogės, Gardino, Slanimo ir Valkavisko \napskritys, kone visa Vilniaus gubernija (išskyrus stačiatikiškas apskritis), \nbe to, Alūkštos apskritis Kurše iki Dauguvos upės, numatyta reikalauti \nir Liepojos uosto (vokiškoji Klaipėda neminėta taktiniais sumetimais). \nApskritai teritoriniai Lietuvos projektai keitėsi keičiantis tarptautinei si-\ntuacijai – niekas negalėjo pasakyti, kokio dydžio valstybe ji galėtų tapti.
Vien Kauno gubernijoje kariuomenės egzekucijų prieš valstiečius buvo surengta 117.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 482
Kareiviai, apsigyvenę kaimuose, ištisus mėnesius kankino vals- tiečius, naikino jų turtą. Vien Kauno gubernijoje tokių žiaurių egzekucijų buvo padaryta net 117. Kariuomenės šaukėsi tiek daug dvarininkų, kad reikėjo jos atvežti net iš kitų gubernijų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
9 ## Puslapis 9 savarankišką kultūrinio palikimo vertinimą. Istorinė Lietuva - tai Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijos; „litvinai“ - tenai gyvenantys bajorai, išpažįstantys katalikų tikėjimą. Jiems visų pirma ir buvo skirtas Lietuvos istorijos veikalas.