Jūros upės krantu siena pasislinko vieną mylią į šiaurę, ir toliau ji į vakarus per girių plotus pasuko taip, kad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda — vis trijų mylių atstumu — nuo Nemuno ir Marių, buvo palikta ordinni.
Žemaičių pusėje siena turėjo kilti Šventąja dvi mylias, paskui stačiai per dykrą į vakarus — Juros upėn, ordinui paliekant Nemuną dviejų mylių ruože^31. Jūros upės krantu siena pasislinko vieną mylią į šiaurę, ir toliau ji į vakarus per girių plotus pasuko taip, kad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda — vis trijų mylių atstumu — nuo Nemuno ir Marių, buvo palikta ordinni. Su Livonijos ordinu siena buvo pradėta į Baltiją įtekančia Šventosios upe, toliau paliekant « senas sienas » (« antiquos limites »).
1645 m. Kauno vaitas Aleksandras Pečiūga, valdęs iš valdovo iki gyvos galvos gautą rudnią Kauno paviete prie Jūros upės, Vladislovo Vazos leidimu perleido ją giminaičiui Jonui Jasudavičiui.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
Bet svarbiausia tai, kad kaunietis buvo įsirengęs rudnią, kurioje iš pelkių geležies rūdos gamino geležį. 1645 m. Kauno vaitas Aleksandras Pečiūga, valdęs iš valdovo iki gyvos galvos gautą rudnią Kauno paviete prie Jūros upės, Vladislovo Vazos leidimu perleido ją giminaičiui Jonui Jasudavičiui.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)