Ordino magistras ir broliai užkariavo pagudėnų valdytą Heilsbergo pilį, jos žmones išžudė arba paėmė į nelaisvę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 148
Magistras ir broliai, sujaudinti šio liūdno įvykio, pasiryžo atkeršyti už nužudytuosius, subūrė visas savo karines jėgas ir, įsibrovę į Pagudės žemę, skersai ir išilgai ją nusiaubė, plėsdami ir degindami, žudydami vyrus, o moteris bei vaikus išsivarydami į nelaisvę. Be to, užkariavo Heilsbergo pilį, kuri tuo metu buvo pagudėnų rankose, vienus žmones išsivarydami į nelaisvę, o kitus išžudydami, ir nuo to laiko Prūsijos žemėje įsiviešpatavo taika. 172 (167).
Kurše sudeginus Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau į Prūsiją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 104
105\n\n## Puslapis 104\n\nbėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio\npaskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui gal\nvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė ne\nsusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgan\nčiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus\npo to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė\nbuvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai,\nnusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus mies\ntas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 349
Nuo Marienburgo mūrų pasitraukęs, Vytautas prie Heilsbergo susitiko su Livonijos maršalu B. Hevelmannu ir pradėjo taikos derybas. c.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Ka dangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia pra rasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Prieg liaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisy dami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Že maitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, ne norėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuo čių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po ke- lerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuo čiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.