Rusios kronikininkai liudijo, kad XII a. Vilniaus gyventojai pasidavė Vengrijos, tai yra Haličo, karaliaus valdžiai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 58-59
PIRMOSIOS KNYGOS PABAIGA ## Puslapis 59 VILNIAUS MIESTO ISTORIJOS I KNYGOS PRIEDAI STUDIJA APIE VILNIAUS MIESTO ATSIRADIMĄ Rusios kronikininkai, tarp kitų ir Voskresenski Letopis (BocKpeceHCK. AeTon. I. 48), liudija, kad XII amžiuje jau būta Vilniaus ir kad šio miesto gyventojai, bijodami Mstis lavo Didžiojo kariaunos, kuris 1128 metais užvaldė krivi- čių žemę, pasidavė Vengrijos, tai yra Haličo, karaliaus valdžiai, vietininkais pasikvietę Dovilą ir Maukoldą, sū nus Rostislavo Rogvoldovičiaus, kurį tas pats Mstislavas išvijo į Graikiją.
Haličas buvo tarp žemių, buvusių Lietuvos politinėje įtakoje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
tos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje
Gedimino ar Algirdo laikais Haličas buvo Lietuvos politinėje įtakoje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Valdant Gediminui ar jo sūnui Algirdui buvo sukurta visa mūro pilių sistema aplink valstybės branduolį – sostinę: Medininkai, Krėva, Lyda, Trakai, atokiau esančios Gardino ir Kauno pilys. Lietuva tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijung- tos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių politinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.
Bychovco kronikoje pasakojama, kad Vaišvilkas iškeliavo į Haličą pas Danielių ir kunigaikštį Vasilką, ketindamas tapti vienuoliu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 51
Pasikrikštijo Naugarduke ir tapo krikščionimi. Paskui Vaišvilkas iškeliavo į Haličąs pas Danielių, pas kunigaikštį Vasilką, ketindamas tapti vienuoliu. Tuokart Vaišvilkas ir pakrikštijo Levo sūnų Jurijų.
Po pergalės prie Drohičino kunigaikštis Vasilka daug belaisvių jotvingių pasiuntė į Haličą savo broliui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 124
Kunigaikštis Vasilka, išžygiavęs iš Voluinės\nVladimiro, jau trečią dieną pasivijo juos prie pat Drohi-\nčino (dabar Kobrino apskritis). Prie pat šio miesto sienų\nįvyko kruvinas mūšis, kuriame Vasilka iškovojo puikią\npergalę, nukovęs mūšyje keturiasdešimt jotvingių kuni-\ngaikštukų. Daug kitų Vasilka paėmė į nelaisvę ir pasiun\ntė į Haličą savo broliui; visi tuo labai džiaugėsi2.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Ypač vokiečių godumą skatino tur tinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė toks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiau sia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, sutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemu nės kraštais. Buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio są jungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or 1 Henning.