Mindaugo ir vėlesnių valdovų Lietuva kovojo su Vokiečių ordinu prie Durbės 1260 m.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 10
Mindaugo ir vėlesnių Lietuvos valdovų Lietuva turėjo kovoti su Vokiečių ordinu prie Saulės (1236), Durbės (1260) ir gausybėje kitų mūšių iki pat Žalgirio (1410). Nepaisant pavojų Vakaruose, Lietuvos 1923 m.
1260 m. liepos 13 d. prie Durbės žemaičiai sutriuškino jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų kariuomenę.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31
Žemaičiai, sutriuškinę jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų kariuomenę prie Durbės 1260 m. liepos 13 d., tarpininkaujant Treniotai, iš tikrųjų siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir pradėti karą su Livonija.
Vokiečiai siekė išsaugoti lietuvių blokuojamą Georgenburgą (Jurbarką), būrė dideles pajėgas Klaipėdoje, rengdamiesi dideliam puolimui, kuris galiausiai baigėsi mūšiu prie Durbės.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 28
Vokiečiai siekė išsaugoti lietuvių blokuojamą Georgenburgą (Jurbarką), būrė dideles pajėgas Klaipėdoje, rengdamiesi dideliam puolimui, kuris galiausiai baigėsi mūšiu prie Durbės. Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.
Eiliuota Livonijos kronika Durbės mūšio išvakarėse ir pačiame mūšyje mini lietuvius arba „pagonis“.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 28
Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mūšyje — tik lietuvius arba „pagonis“. P.
Tą išgirdusi, meldžionų kariauna ėmė vyti ne tikėlius, kuriuos atrado abaže betimpsančius ties upe Durbe, arba Durbifce.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 379
Tuo tarpu atėjo žinia į abažą meldžionims dar tebtimpsant, jog 4000 rinktinių žemaičių siaubia į pajūrį Žemgalių linkan, ką vien sutinka, tą kauna, drevėj a ar terioja, o ko neveikia, tą degina ir kerta, kas vien krikščioniu vadinas; kuržemis ar vokytis — visi gursta nuo smurtos kardos įbingusių žemaičių, kurie suėmę daugybes krikščionų ir sugrieję neapseikimą grobį gabena jau namo. Tą išgirdusi, meldžionų kariauna ėmė vyti netikėlius, kuriuos atrado abaže betimpsančius ties upe Durbe, arba Durbifce. Vokyčiai paties povyziaus žemaičių nusigando, kaipogi vienos rindos meškenose, kitos briedenose ir taurenose traukšojo, o ant galvų arklių uodegas, tarp ragų kyšančias, vėjai plaikstė, į kurias veizėdamas, aiškiai sakė, jog tenai velnių, ne žmonių, rindos niūkso, patys kyriejuotieji šalyse pulkuose susiskliautę kiūksojo, tykodami netarsi likusiuosius vokyčius praryti.