Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
15 teiginiai13 įrašai3 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 15 teiginiai ir visi 13 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–16 iš 16 rodomų įrašų
Drohičinas buvo viena krikščioniškų Trakų kunigaikštijos žemių, dėl kurių vokiečiai sutiko laikytis taikos.
PDF 30
O Vokiečiai apsiėmė tik su\nkrikščioniškomis Trakų kunigaikštijos žemėmis: Gardinu, Vol\nkovisku, Drohičinu, Melniku, Bielsku, Brestu ir Kamieńcu laiky\ntis taikos kaipo priedangos, kad su pagoniškomis Lietuvos sri\ntimis galį taikos ir nesilaikyti^1 ).
Vilniaus katedra gavo didelius valsčius Drohičino, Brastos ir Dubno pavietuose su įvairiais ten renkamais mokesčiais.
PDF 127-128
112.\nI1l\n\n## Puslapis 128\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nvyskupui, iškilmingu aktu dovanodamas kunigaikštišką \nTauragnų pilį su visu pavietu, Labanoro, Molėtų, Dambra- \nvos, Verkių kaimus prie Vilniaus, Bokštus, didelius valsčius \nDrohičino, Brastos ir Dubno pavietuose, su įvairiais ten ren\nkamais mokesčiais, dosniai aprūpino Vilniaus katedrą10. Ati\nteko jai ir Dubrovno pavietas, kadaise buvusi iš Lietuvos \nistorijos žinomo Jogailos patikėtinio Vaidilos nuosavybė.
Švitrigaila su kryžiuočių pulku įsibrovė į Lietuvą ir sudegino Drohičiną, Naugarduką, Mirą bei Lydą.
PDF 152
); kitais metais\nŠvitrigaila, kryžiuočių pulku vedinas, kartu su didžiuoju ma\ngistru Konradu Jungingenu įsibrovė į Lietuvą ir, nusiaubę\nprie Gardino panemunės pavietus, sudegino Drohičiną, Nau\ngarduką, Mirą ir Lydą, paėmė 2 200 belaisvių, 1 400 žirgų ir\nprisiplėšė daugybę grobio, niekur nesutikę pasipriešinimo,\nnet iki Šalčininkų nusigavo51. Visa tai vyko žiemos pabaigo\nje, tik staigus atodrėkis privertė vokiečių kariuomenę skubi\nnai grįžti į savo kraštą, taigi jie nepriėjo iki sostinės ir pen\nkiolika dienų teplėšė Lietuvą.
Vokiečiai įsipareigojo laikytis taikos su krikščioniškomis Trakų kunigaikštijos žemėmis, tarp jų Drohičinu.
PDF 30
O Vokiečiai apsiėmė tik su\nkrikščioniškomis Trakų kunigaikštijos žemėmis: Gardinu, Vol\nkovisku, Drohičinu, Melniku, Bielsku, Brestu ir Kamieńcu laiky\ntis taikos kaipo priedangos, kad su pagoniškomis Lietuvos sri\ntimis galį taikos ir nesilaikyti^1 ).
Drohičino paviete buvę dideli valsčiai su renkamais mokesčiais buvo skirti Vilniaus katedrai aprūpinti.
PDF 127-128
112.\nI1l\n\n## Puslapis 128\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nvyskupui, iškilmingu aktu dovanodamas kunigaikštišką \nTauragnų pilį su visu pavietu, Labanoro, Molėtų, Dambra- \nvos, Verkių kaimus prie Vilniaus, Bokštus, didelius valsčius \nDrohičino, Brastos ir Dubno pavietuose, su įvairiais ten ren\nkamais mokesčiais, dosniai aprūpino Vilniaus katedrą10. Ati\nteko jai ir Dubrovno pavietas, kadaise buvusi iš Lietuvos \nistorijos žinomo Jogailos patikėtinio Vaidilos nuosavybė.
Kęstučiui ruošiantis nubausti Jogailą, Vytautas išvyko į Drohičiną.
PDF 111
Todėl, kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą, Vytautas\nišvyko į Drohičiną.
Vytenis prijungė prie Lietuvos Drohičiną ir Brastą, kuriuos anksčiau laikinai buvo užėmęs Traidenis.
PDF 81
Vytenis taip\npat atgavo didžiąją dalį Palenkės (irgi jotvingų žemes, ku-\nrias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai),\nprijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną\nir Brastą. Tuo būdu savo įpėdiniui, broliui Gediminui, Vytenis\npaliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija.
Po Zigmanto mirties Mozūrų kunigaikštis buvo užėmęs Drohičiną, dėl kurio Lietuva pradėjo karą.
PDF 193
Nors Lenkija ir Vladislovas su šituo lietuvių žygiu ir ne- sutiko, tačiau Lietuva be jokio ryšio su Lenkija išgyveno net 7 metus. Vladislovui 1444 m. žuvus, po trejų metų derybų, len- kai išsirinko tą patį Kazimierą ir savo karalium. O tų 7 metų būvyje Lietuva buvo net pradėjusi su Lenkijos lenininku, Mo- zūrų kunigaikščiu, karą dėl Drohičino, kurį šis po Zigmanto mirties buvo užėmęs.
Jogailos kariuomenė prie Drohičino sutiko stiprų pasipriešinimą, bet po puolimų ir gaisro gavo apdegusią pilį.
PDF 273
Tuo tar pu Jogaila, užkirtęs, kaip jis manė, kelią vidaus ne santarvei, nukreipė jėgas prieš išorinį priešą, norėda mas jį išvyti iš Poleksijos, kurią Jonušas, Mazovijos kunigaikštis, kilus nesutarimams tarp Lietuvos valdo vų, buvo neseniai atėmęs iš lietuvių. Iš pradžių nuve dė kariuomenę prie Drohičino; sutikęs čia stiprų pasi priešinimą, ėmė veržliais ant- Jo g a ila atsiim a iš puoliais kamuoti gynėjus, M a z o v ijo s P o lek siją ypač po to, kai Sašinas, ku nigaikščio rūmų maršalas, prasiskynė kelią per užpuolėjų eiles ir su šimtine rai telių, ginkluotų ietimis bei arbaletais, prasiveržė į pilį. Vėliau, kai išdavė kurie ne kurie rusai, kai, iš karto padegus keliose vietose pastatus, gynėjai risidūrė tarp plintančios gaisro ugnies ir smarkiai puolančių įtvir tinimus lietuvių, narsusis vyras, nebepajėgdamas spir tis dvigubam pavojui, atidavė Jogailai apdegusią pilį, tai, ko nesunaikino gaisras ir priešas.
Kazimierui būnant Vilniuje, Drohičino ir Melniko seniūnu buvo dar Žygimanto paskirtas Jurgis Nosuta.
PDF 126
O paskui didysis kunigaikštis Kazimieras atvyko \nį Vilnių ir sėdo valdyti Vilniaus — savo dėdės ir tėvo, \ndidžiojo kunigaikščio Vytauto, sostinės— ir visos Di\ndžiosios Lietuvos, Rusų ir Volynės Kunigaikštystės.\nBūnant Kazimierui Vilniuje, Drohičino ir Melniko \nseniūnu buvo Jurgis Nosuta 8 , paskirtas dar Žygiman\nto. Kai tik jis išgirdo, kad karalaitis Kazimieras pakel\ntas didžiuoju kunigaikščiu, o Mykoliukas Zygimantailis \npabėgo į Mazoviją, nusprendė su tais miestais pereiti \nMykoliuko Zygimantaičio tarnybon ir dar prikalbėjo \ndaugelį lenkų miestų atsiskirti nuo Lietuvos Didžiosios \nKunigaikštystės.
Narbutas rašo, kad 1247 m. kunigaikštis Vasilka trečią dieną pasivijo jotvingius prie Drohičino.
PDF 124
Ne viskam galime įvirtai pritaikyti tai, ką dabar pateikėme, nes turime žinių apie didelį ir galingą jotvingių žygį į Pietų Rusią, Jie tikriausiai ketino pasinaudoti ianuometi niais to krašto sunkumais: mongolai nuolat puldinėjo, o kunigaikščiai vaidijosi tarpusavyje. 1247 metais jotvin giai pasiekė net Holmą prie Ochodzos ir Busavnos; anuo met tai buvo garsūs valsčiai, ir tas kraštas buvo labai nuniokotas. Kunigaikštis Vasilka, išžygiavęs iš Voluinės Vladimiro, jau trečią dieną pasivijo juos prie pat Drohi- čino (dabar Kobrino apskritis).
Todėl, kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą, Vytautas išvyko į Drohičiną.
PDF 111-112
Vytautas, kartu augęs ir draugavęs su Jogaila, nenorėjo tuo tikėti. Todėl, kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą, Vytautas išvyko į Drohičiną. Jogaila tuo metu buvo išsiuntęs kariuomenę į Polocką; čia buvo ir Skirgaila, paskirtas, po sukilusio Andriaus, Polocko kunigaikščiu.
Jogaila pirmiausia nuvedė kariuomenę prie Drohičino ir, sutikęs stiprų pasipriešinimą, veržliais antpuoliais ėmė kamuoti gynėjus.
PDF 273
Tuo tar pu Jogaila, užkirtęs, kaip jis manė, kelią vidaus ne santarvei, nukreipė jėgas prieš išorinį priešą, norėda mas jį išvyti iš Poleksijos, kurią Jonušas, Mazovijos kunigaikštis, kilus nesutarimams tarp Lietuvos valdo vų, buvo neseniai atėmęs iš lietuvių. Iš pradžių nuve dė kariuomenę prie Drohičino; sutikęs čia stiprų pasi priešinimą, ėmė veržliais ant- Jo g a ila atsiim a iš puoliais kamuoti gynėjus, M a z o v ijo s P o lek siją ypač po to, kai Sašinas, ku nigaikščio rūmų maršalas, prasiskynė kelią per užpuolėjų eiles ir su šimtine rai telių, ginkluotų ietimis bei arbaletais, prasiveržė į pilį. Vėliau, kai išdavė kurie ne kurie rusai, kai, iš karto padegus keliose vietose pastatus, gynėjai risidūrė tarp plintančios gaisro ugnies ir smarkiai puolančių įtvir tinimus lietuvių, narsusis vyras, nebepajėgdamas spir tis dvigubam pavojui, atidavė Jogailai apdegusią pilį, tai, ko nesunaikino gaisras ir priešas.
Po Kauno ėjo 100 kapų grašių mokėti turėję Belskas, Drohičinas, Gardinas, Pinskas, Polockas, kiti - dar mažiau.
PDF 389
Tai antra pagal dydį suma, daugiau turėjo mokėti Vilnius - 500 kapų grašių ir dar iš- rengti 300 raitelių. Po Kauno ėjo 100 kapų grašių mokėti turėję Belskas, Drohičinas, Gardinas, Pinskas, Polockas, kiti - dar mažiau. Iš valstybės lietuviškųjų žemių miestų sąraše dar yra Trakai, kurių miestiečiai krikščionys ir karaimai kartu turėjo mokėti 60 kapų grašių, ir Merkinė, turėjusi mokėti 30 kapų grašių.
Per tai buvo įsigyta nemaža dalis valdų, mat kunigaikštis Konradas savo donacijas pasiliko sau, magistrą su kai kuriais ri teriais perkeldindamas j Polesę, kur įkurdino juos seno viniame Drohičino mieste, apdovanodamas nemažomis žemių tarp Bugo ir Nuro upių.
PDF 309
Per tai buvo \nįsigyta nemaža dalis valdų, mat kunigaikštis Konradas \nsavo donacijas pasiliko sau, magistrą su kai kuriais ri\nteriais perkeldindamas j Polesę, kur įkurdino juos seno\nviniame Drohičino mieste, apdovanodamas nemažomis \nžemių tarp Bugo ir Nuro upių ties Raudonosios Rusios \nriba valdomis, įpareigodamas saugoti Mozūrijos sienas \nnuo svetimšalių užpuolimų1.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
O paskui jis prikalbėjo savo giminaitį, kurį žemaičiai buvo išsirinkę savo seniūnu, kad jis nestotų už karą prieš taip didį valdovą ir, svar biausia. prieš teisėtą Lietuvos paveldėtoją a . Tas Kantauto giminaitis suprato, kad negalima sto ti prieš taip didį valdovą, ir žemaičiai nusileido, sutikę tarnauti didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, ir visi kaip vienas atvyko į Kauną pas didįjį kunigaikštį Ka zimierą, visi žemai lenkdamiesi prisiekė jam ištikimai tarnauti Ir didysis kunigaikštis Kazimieras juos priėmė, pri siekė elgsiąsis su jais maloningai ir patiksiąs jiems jų turtą. Patvirtinęs jų privilegijas priesaikomis19 ir pa jungęs savo valdžiai, įsakė Žemaičių seniūnui Kęsgai lai palikti Kantautą bent trejus metus Žemaičių seniū nu, kad jis sutvirtintų jų ištikimybę didžiajam kuni gaikščiui Kazimierui.