Dorogobužas

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 603

Dėl žymiau­\nsiųjų didikų nesutarimų, o ypač dėl to, kad kai kas\npavydėjo Ostrogiškiui naujųjų pareigų, atidėjo šį rei­\nkalą ateičiai, o galop visai nieko nepadarė. Tuo tar­\npu priešas ne tik sveikas paspruko nepuolamas, bet,\nsudeginęs Dorogobužą\nnrikirtęs miške medžių, vi­\nsai užtvėrė karaliaus kariuo­\nmenei kelią. Vis dėlto Ostro­\ngiškis su keliomis lengvųjų\nraitelių vėliavomis įsiveržė\nnepraeinamais keliais į prie­\nšo kraštą ir išsivarė iš ten\ndaug grobio.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mat stovykla, apsupta pylimu bei grioviais ir gi­ nama daugybės kovotojų, net dienos šviesoje galėjo sudaryti nemažai vargo puolėjams; dabar ji kėlė dar didesnę baimę, nes nakties tamsoje priešas, įpratęs klastingai elgtis, galėjo paspęsti pasalas. Glinskis, puo­ selėdamas jau kartą atmestus sumanymus, po senovei troško vienu smūgiu viską sėkmingai bei laimingai pa­ baigti, todėl, visą naktį nesudėjęs nė bluosto, guodė ir drąsino maskvėnų pulkų vadus bei kunigaikščius, sa­ kydamas gerai žinąs, jog karaliaus jėgos menkos, ir tvirtai žadėdamas lengvą pergalę. Maskvėnai tvirtino, kad didysis kunigaikštis jiems neleidęs stoti į atvirą mūšį, todėl apie vidurnaktį, nepaisydami nei vadų, nei