Daugava

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Viena ėjusi į pietvakarius per vietoves, arba miestus, vadinamus Askaukalis, Setidava, Eidovo, Kališas, Arsenijus, Karhodunas, Asanka, Setuja, Kelemantija ir Karnuntas; garsios ginklinyčios rymionų padunojy, kame rymionys, atėmę minavotas prekes nuo lietuvių ir žemaičių, leido namon patys per Adrijos jūrą, kuria trakčia sako ir eržilą Nerono, viršiaus minavotą, sukeliavus gintarų krašte1 2. Antra traktis ėjusi į rytpietį upėmis Daugava, Triperiu, Berezina ir Nipru į Juodąją jūrą3. Tame pajūry sako buvus vietovę, arba miestą, Dioskūras vadinamą, didžiai garsų mugėmis, į kurias pasakoja 300 įvairių giminių susirinkdavusių, tarp kurių alviena ypatinga kalba kalbėjusi.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Darin lietuviai ir žemaičiai, nuo visur sutraukę savo karė- 1182 jus, ėjo gudų tremti, kurie jau ugnia ir karda teriojo padaugavius. Abi šąli su visų didžiausia aitra ir narsybe susigrūmė ant skardžių Daugavos. Iziaslavas garbingas drąsybe ir narsybe, sako, pats eilavęs savo gudus į mūšą.

Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių

Antrapus Daugavos lietuvius gyvenančius lig upei Gaujai vadino latviais iš pagadinto vardo latuviai, jų kraštą Latvija. Dar juo į rytus vadino kraštą Letgalija, tai yra – Lietuvos galas, kame Lietuvos tauta bengės, o krievių^107 prasidėjo; juo į pietus padaugaviais lužėnais, arba baltaisiais gudais.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos). Į rytus nuo Dvinos prie jų šliejosi estų, gausios suomių padermės atšakos, gyvenvietės. Abi šios gentys, artėdamos viena prie kitos, stūmė iš 13 ## Puslapis 30 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS senųjų valdų germanų gentį - gotus, o šie tai į Europos vakarus išsisklaidydavo, tai vėl į šiaurę, į Skandinaviją, bet ne kartą iš tų kraštų sugrįždavo į senąsias gyvenvietes.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Abu jie niokojo kraštą ir liejo jiems nepalankių gyventojų kraują. Švitrigaila, apsvaigintas laikinos sėkmės, sugavęs Alšėnų kunigaikštį, įsakė jį Vitebske nuo aukšto skardžio įmesti į Dviną, kitą kunigaikštį - nuskandinti, o metropolitą Gerasimą sudegino. Savo ruožtu, Žygimantas, toks pat žiaurus ir nesantūrus, tenkindamas savo kerštą, kai jam buvo išduoti pas karalių Vladislovą Jogailą vykstantys Švitrigailos pasiuntiniai, atkeršijo įsakydamas juos pa valkioti gatvėmis, o paskui paskandinti.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tokios gynybos sistemos globoje atsivėrė keliai naudotis gausių manufaktūrų, paplitusių Flandrijoje ir Anglijoje, darbo vaisiais. XII amžiuje geriau susipažinta su tolimesnėmis Baltijos jūros pakrantėmis. Bremeno pirkliai 1158 m. atrado vakarinės Dvinos [Dauguvos] žiotis ir užmezgė prekybinius vokiečių ryšius su tenykščiu pamariu; o apie 1192 metus, regis, kolonija iš Bremeno įkūrė Rygą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai buvo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.