Švitrigaila paėmė į savo valdžią Černigovo sritį.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 184
Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
Valdymo pabaigoje kelios atskiros kunigaikštystės dar buvo likusios Černigovo krašte ir Maskvos pasienyje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 201
Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui.
Černigovo stačiatikių vyskupas dalyvavo susirinkime, kuris paskyrė Cemblaką Kijevo metropolitu.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 134
Susirinkusieji stačiatikių vyskupai: Polocko, Smolensko, Lucko, Černigovo, Vladimiro, Cholmo ir Turovo išleido aplinkraštį, pažymėdami, kad nuo Konstantinopolio patriarcho nesiskiria, tik gina nuo Rusijos metropolitų savo teises. Taip Vytautas vėl atgaivino Kijeve atskirą Lietuvai stačiatikių metropoliją.
1411 m. pavasarį Vytautas keliavo pro Černigovą iki Kijevo, o vietos kunigaikščiai jam reiškė paklusnumą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 147
Vykstant Vytautui pro Polocką, Vitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo, jam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo paklusnumą.
Kazimieras atskiru įsakymu suteikė Vilniaus miestiečiams laisvę prekiauti su Černigovu be muito.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 240-241
miesto teisių D n b i n s k i o rinkinv- 224 ## Puslapis 241 III KNYGA toritetą, maždaug tuo laiku pagarsėjo vienas jų, vardu Jachna Laurinavičius, pasižymėjęs išmintimi, turtais ir įtakingumu, o ir paties karaliaus didžiai gerbiamas31. Dar būdamas didžiuoju kunigaikščiu, Kazimieras tais pačiais metais atleido Vilniaus miestiečius nuo muito mokesčio visoje Lietuvoje, o atskiru įsakymu jiems suteikė šią laisvę prekiaujant su Černigovu32. Tapęs karaliumi, jis tą pačią privilegiją pritaikė visiems Vilniaus gyventojams, prekiaujantiems su Lenkija.
Jo valdymo pabaigoje atskiros kunigaikštystės dar liko Černigovo krašte ir Maskvos pasienyje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 201
Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui.
Valdymo pabaigoje Černigovo krašte dar buvo likusios kelios atskiros kunigaikštystės.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 201
Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui.
Vytautui vykstant pro Černigovą iki Kijevo, tų kraštų kunigaikščiai jam reiškė paklusnumą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 147
Vykstant Vytautui pro Polocką, Vitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo, jam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo paklusnumą.
Černigove susidarė atskira kunigaikštija.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 53
Iš jos miestų, kaip antai: Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros kunigaikštijos.
Kazimieras atskiru įsakymu suteikė Vilniaus miestiečiams muito laisvę prekiaujant su Černigovu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 240-241
miesto teisių D n b i n s k i o rinkinv- 224 ## Puslapis 241 III KNYGA toritetą, maždaug tuo laiku pagarsėjo vienas jų, vardu Jachna Laurinavičius, pasižymėjęs išmintimi, turtais ir įtakingumu, o ir paties karaliaus didžiai gerbiamas31. Dar būdamas didžiuoju kunigaikščiu, Kazimieras tais pačiais metais atleido Vilniaus miestiečius nuo muito mokesčio visoje Lietuvoje, o atskiru įsakymu jiems suteikė šią laisvę prekiaujant su Černigovu32. Tapęs karaliumi, jis tą pačią privilegiją pritaikė visiems Vilniaus gyventojams, prekiaujantiems su Lenkija.
Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 184
Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
Maskvai buvo paliktas Černigovas, Naugardas Sieverskas, Starodubas ir Okos paupiai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 209
Tačiau amžinosios taikos jam nepasisekė padaryti; buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Maskvai buvo paliktas Černigovas, Naugardas Sieverskas, Starodubas ir Okos paupiai. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dnieprą.
Kai kurie Lietuvos miestai buvo valdomi Černigovo kunigaikščių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 60
Lietuva tuo laiku duoklę mokėjo Polocko kunigaikščiams, o valdoma savo etmonų, o Lietuvos miestai jau buvo valdomi Kijevo kunigaikščių: vieni - Černigovo, kiti Smolensko, kiti - Polocko. Ir Vilnia [Vilnius] buvo priverstas duoti duoklę Ugrų karaliui (tikriausiai Haličo) už saugojimą nuo didžiojo kunigaikščio Mstislavo Rogvoldovičiaus.
Černigovo vyskupas dalyvavo stačiatikių vyskupų susirinkime, kuris išleido aplinkraštį dėl teisių gynimo nuo Rusijos metropolitų.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 134
Susirinkusieji stačiatikių vyskupai: Polocko, Smolensko, Lucko, Černigovo, Vladimiro, Cholmo ir Turovo išleido aplinkraštį, pažymėdami, kad nuo Konstantinopolio patriarcho nesiskiria, tik gina nuo Rusijos metropolitų savo teises. Taip Vytautas vėl atgaivino Kijeve atskirą Lietuvai stačiatikių metropoliją.
Apie 1255 m. Mindaugas vėl atgavo valdžią Polocke, užėmė naujų žemių prie Dniepro — Černigovo ir Briansko kunigaikštijose.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 188
) iš 33 lietuvių karo žygių į kaimynus tik 5 tėra buvę į ordino valdas, 8 — į Lenkiją ir 20 — į rusų žemes140 141. Apie 1255 m. Mindaugas vėl atgavo valdžią Polocke, užėmė naujų žemių prie Dniepro — Černigovo ir Briansko kunigaikštijose.
Ateinančius metus tas patsai karvedys, nukariavęs severionis, rodomičionis, gudų tautos dalis, būk taip pat užėmęs pilis Černigovo ir Vitebsko nuo chazarų, kuriuos iš visos Baltosios žemės, arba Baltųjų Gudų, išujęs.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 53
Pailsinęs paskui savo kareivius, traukęs į paupius Pripetės užimti juodgirėnų (Drewier) giminę lietuvių tautos, kurie vienok, gailėdamies savo liuosybės, rengęsi gintis, bet Olegas juos pergalėjęs ir liepęs duoklę jam* šilti, tai yra juodos kiaunės kailį nuo dūmo duoti. Ateinančius metus tas patsai karvedys, nukariavęs severionis, rodomičionis, gudų tautos dalis, būk taip pat užėmęs pilis Černigovo ir Vitebsko nuo chazarų, kuriuos iš visos Baltosios žemės, arba Baltųjų Gudų, išujęs. Paskui sukęsis į pietus kariauti ir tenai Padalijąs ir Volyniją, Galiciją, arba Rausvuosius Gudus, ir Juoduosius pajūrius, beje, senovės tyragetų, užkariavęs.
Dalis Lietuvos miestų buvo valdoma Černigovo kunigaikščių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 60
Lietuva tuo laiku duoklę mokėjo Polocko kunigaikščiams, o valdoma savo etmonų, o Lietuvos miestai jau buvo valdomi Kijevo kunigaikščių: vieni - Černigovo, kiti Smolensko, kiti - Polocko. Ir Vilnia [Vilnius] buvo priverstas duoti duoklę Ugrų karaliui (tikriausiai Haličo) už saugojimą nuo didžiojo kunigaikščio Mstislavo Rogvoldovičiaus.
A. Šapoka (red.) „Lietuvos istorijoje“ nurodo, kad sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo bei Kijevo sritis, o Zigmantas buvo paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 184
Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
Leidinyje „A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija“ rašoma, kad sąmokslui ne visai pasisekus Švitrigaila paspruko į Polocką ir paėmė į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo bei Kijevo sritis.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 184
Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
Riuriko sąjungininkai kunigaikščiai Olegovičiai kariavo su lietuviais, puldinėjusiais jų Černigovo valdas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 73
Maždaug tuo laiku Riuriko sąjungininkai kunigaikščiai Olegovičiai kariavo su lietuviais, puldinėjusiais jų Černigovo valdas.
1496 m. Simonas Ivanovičius Možaiskis papildomai gavo Černigovą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 310
Iš savo tėvo Simonas Ivanovičius Možaiskis paveldėjo Gomelį, Starodubą ir Brianską, o 1496 m. papildomai gavo dar Černigovą ir Karačevą.
1701 m. Černigove, Boriso ir Glebo vienuolyne, buvo rastas aukštos prabos sidabrinis pagoniško dievo stabas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 485
1701 metais Černigove, Boriso ir Glebo vienuolyne, kasant pamatus varpinei, žemėje buvo rastas kažkokio pagoniško dievo stabas, pagamintas iš aukštos prabos sidabro.