Mūsų valdovas vaivada Steponas su savo kariuomene yra lauke: jei nori — eik ir nugalėk jj, ir tuomet jo miestai ir visa žemė iš karto atsidurs tavo rankose." Karalius Olbrachtas pasitraukė nuo Sučiavos miesto ir žygiuoja gilyn, iš visos širdies trokšdamas susikauti su juo 3 I. O Moldavijos vaivada, matydamas, kad negalės jam atsispirti, pasiuntė pas jį savo pasiuntinius ir sudarė su juo taiką, teikėsi su savo žeme duoti jam vasalo ištikimybės priesaiką, kaip buvo prisiekęs jo tėvui, karaliui Kazimierui, ir surašė raštus, prisiekė griežtai to prisilaikysiąs3 2 . Ir, sudaręs tokią sutartį, karalius Olbrachtas išėjo iš jo žemės, bet, nenorėdamas grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atžygiavęs, o norėdamas greičiau ir tiesiau išeiti iš [moldavų] žemės, traukė stačiai per Bukoviną ir kalnus, per uolėtus, sunkiai pereinamus miškus, nes per tas akmeningas vietas ėjo tiesus, bet labai blogas kelias Lenkijos sienos linkui3 3 .
savo žmonėmis — raiteliais ir pėstininkais. Ir kai karalius Olbrachtas su visa kariuomene jau buvo Bukovinoje ir žygiavo be baimės dėl sudarytos amžinosios taikos ir priesaikos, nesitikėdamas iš niekur smūgio, tuo metu Moldavijos vaivadai Steponui labai skaudėjo kojos, bet, norėdamas įvykdyti savo sumanymą, jis užmiršo net savo ligą, ¡sakė vežti save rogėse ir atvyko su visais savo žmonėmis, ir su turkais, ir su vengrais, ir su valachais, ir tuose miškuose bei bukynuose užpuolė karalių Olbrachtą bei jo kariuomenę* * , daugelį iš jo kariuomenės nukovė, o kitus paėmė gyvus; atėmė daug gurguolių su dideliu turtu ir kelias garsias patrankas, o pačiam karaliui Olbrachtui ir daugeliui jo ponų bei karių nieko nepakenkė. Kai karalius perėjo miškus ir Bukoviną, Moldavijos vaivada su visais savo žmonėmis pasuko atgalios.
Mūsų valdovas vaivada Steponas su savo kariuomene yra lauke: jei nori — eik ir nugalėk jj, ir tuomet jo miestai ir visa žemė iš karto atsidurs tavo rankose." Karalius Olbrachtas pasitraukė nuo Sučiavos miesto ir žygiuoja gilyn, iš visos širdies trokšdamas susikauti su juo 3 I. O Moldavijos vaivada, matydamas, kad negalės jam atsispirti, pasiuntė pas jį savo pasiuntinius ir sudarė su juo taiką, teikėsi su savo žeme duoti jam vasalo ištikimybės priesaiką, kaip buvo prisiekęs jo tėvui, karaliui Kazimierui, ir surašė raštus, prisiekė griežtai to prisilaikysiąs3 2 . Ir, sudaręs tokią sutartį, karalius Olbrachtas išėjo iš jo žemės, bet, nenorėdamas grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atžygiavęs, o norėdamas greičiau ir tiesiau išeiti iš [moldavų] žemės, traukė stačiai per Bukoviną ir kalnus, per uolėtus, sunkiai pereinamus miškus, nes per tas akmeningas vietas ėjo tiesus, bet labai blogas kelias Lenkijos sienos linkui3 3 .
savo žmonėmis — raiteliais ir pėstininkais. Ir kai karalius Olbrachtas su visa kariuomene jau buvo Bukovinoje ir žygiavo be baimės dėl sudarytos amžinosios taikos ir priesaikos, nesitikėdamas iš niekur smūgio, tuo metu Moldavijos vaivadai Steponui labai skaudėjo kojos, bet, norėdamas įvykdyti savo sumanymą, jis užmiršo net savo ligą, ¡sakė vežti save rogėse ir atvyko su visais savo žmonėmis, ir su turkais, ir su vengrais, ir su valachais, ir tuose miškuose bei bukynuose užpuolė karalių Olbrachtą bei jo kariuomenę* * , daugelį iš jo kariuomenės nukovė, o kitus paėmė gyvus; atėmė daug gurguolių su dideliu turtu ir kelias garsias patrankas, o pačiam karaliui Olbrachtui ir daugeliui jo ponų bei karių nieko nepakenkė. Kai karalius perėjo miškus ir Bukoviną, Moldavijos vaivada su visais savo žmonėmis pasuko atgalios.