Aleksandras Breste sušaukė seimą, ketindamas į pilį sukviesti, suimti ir išžudyti žymiausius Lietuvos didikus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 578
Rodos, žiaurus patarimas, bet iš tiesų būtinas,\n580\n\n## Puslapis 579\n\nnes kitaip neapginsi nei valdovo orumo, nei valstybės\nsaugumo. Neatsispyręs kas dieną girdimiems Glinskio\nklastingiems\nraginimams,\nKaralius\npasmerkia\nAleksandras pasmerkė mir-\nmirčiai\nžymiausius\nčiai Žemaitijos seniūną Sta-\nLietuvos didikus\nnislovą Žarnovskį, Smolens\nko vietininką Stanislovą Kiš\nką, Polocko vaivadą Stanislovą Glebavičių, Lietuvos\nmaršalą Joną Zaberezinskį ir kitus to paties luomo ir\ntos pačios minties žmones. Jis sušaukė Breste seimą,\nketindamas kokia nors dingstimi sukviesti ten žymiau\nsius didikus į pilį, suimti ir išžudyti.
Šich Achmetas, Užvolgio skitų valdovas, būdamas tremtinys ir beveik belaisvis Breste ir Radome tarėsi su Aleksandru.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 578
Karalius, supratęs, kad jo sumanymai visiems žinomi,\nsutiko parodyti malonę, patariamas to paties kancle\nrio, o labiausiai Jono iš Osvencimo, savo nuodėm\nklausio, tačiau iš Zaberezinskio atėmė Trakų vaivadi\nją, o kitus išvijo iš senato.\nĮ seimą atvyko iš Vilniaus\nSkitas Sich Achmetas\nŠich Achmetas, Užvolgio ski-\ntariasi su karaliumi\ntų valdovas, o šiuo metu\nBreste ir Radome\ntremtinys ir beveik belaisvis.\nAleksandras jį pasitiko už\npenkių mylių: pastačius plyname lauke puošnią pala\npinę, jo laukė prie plačiu kilimu užtiesto kelio, kuriuo\nSich Achmetas, palikęs žirgą, turėjo pėsčiomis eiti prie\nkaraliaus.
Į Brestą atkeliavę Maskvos legatai turėjo patvirtinti paliaubas, bet karaliaus Lietuvoje neberado.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 647-648
Tol luomai nenurimo, kol negavo iš karaliaus valstybės\nantspaudais patvirtinto rašto, kuriuo šis savo bei sa-\n650\n\n## Puslapis 649\n\nvo įpėdinių vardu pasižadėjo niekada neleisti, kad į\nsenatą pakliūtų žmonės, neišpažįstantys Romos tikėji\nmo. Paleidęs seimą, karalius išvyko į Krokuvą. Netru\nkus į Brestą atkeliavo Maskvos legatai, atsiųsti patvir\ntinti paliaubų, tačiau nebe-\nM a sk v o s p a siu n tin ia i\nsurado karaliaus Lietuvoje.
Netru kus į Brestą atkeliavo Maskvos legatai, atsiųsti patvir tinti paliaubų, tačiau nebeM a sk v o s p a siu n tin ia i surado karaliaus Lietuvoje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 647-648
Tol luomai nenurimo, kol negavo iš karaliaus valstybės\nantspaudais patvirtinto rašto, kuriuo šis savo bei sa-\n650\n\n## Puslapis 649\n\nvo įpėdinių vardu pasižadėjo niekada neleisti, kad į\nsenatą pakliūtų žmonės, neišpažįstantys Romos tikėji\nmo. Paleidęs seimą, karalius išvyko į Krokuvą. Netru\nkus į Brestą atkeliavo Maskvos legatai, atsiųsti patvir\ntinti paliaubų, tačiau nebe-\nM a sk v o s p a siu n tin ia i\nsurado karaliaus Lietuvoje.
Gediminas atsiėmė Drohičiną ir Brestą, prijungė kraštą prie Lietuvos valdų ir paliko lietuvių įgulas bei vietininkus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 198
Gediminas, be kovos užėmęs Lucką ir artimiausias pilis, atsiėmęs Drohičiną ir Brestą, visą kraštą, ką tik iš priešo išplėštą, prijun gė prie Lietuvos valdų, palikdamas lietuvių įgulas ir vietininkus. Išsiuntęs kariuomenę į žiemos stovyklą, pats žiemą praleido Breste, gal norėdamas, kaip ki tiems sakėsi, laimėtų žemių reikalus geriau sutvarkyti, o gal ketindamas asmeniškai rengtis, kaip ir darė, nau jam karui. Žiemą telkė kariuomenę ir rūpinosi tieki- kantraudami laukė, kuria kryptimi smogs naują smū gį, sutraukta Gedimino kariuomenė perėjo Vladimiro ir Lucko žemes, nedarydama čia, sąjungininkų valdo se, niekam skriaudų ir priartėjo prie Ovručo.
Tiek pat, kiek Kaunas, mokėti turėjo Belskas, Brestas, Kijevas, Mogiliavas, Pinskas, Polockas, Vitebskas.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 389
Pagal jį Vilniui buvo skirta 500 kapų grašių norma. Kaunas šį kartą turėjo mokėti mažiau - 100 kapų grašių. Tiek pat, kiek Kaunas, mokėti turėjo Belskas, Bres- tas, Kijevas, Mogiliavas, Pinskas, Polockas, Vitebskas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Glinskio patariamas, karalius, didžiai įžeistas to kio didikų elgesio, nutarė Iliničių įkalinti, iš Jono Zaberezinskio Manvydo, Lietuvos maršalo, atimti Trakų vaivadiją, iš Baltramiejaus Taboro, Vilniaus vyskupo brolio,— Surviliškio valsčių, kurį atidavė Žemaitijos vyskupui, o kitus irgi visaip persekio jo, vienus — atvirai, antrus — slaptai. Visiems buvo aišku, kad nepaprastą valdovo rūstį sukurstė ne jo pri gimtis, bet nuolatiniai Glinskio įkalbinėjimai, štai to dėl tie, kurie patyrė karaliaus pyktį, dabar, sutelkę jėgas, ėmėsi priemonių jį nuversti. Žmonėse sklido ne žinia kieno paleisti gandai, kad Mykolas Glinskis taiks tosi, susidorojęs su lietuvių kilmės didikais, užgrobti Lietuvos kunigaikštystę ir kad dėl šių jo užmačių Alek sandro gyvybei gresia pavojus. Sunku pasakyti, ar tai buvo paskalos, ar teisybė, bet daugelis tuo patikėjo: taip jau esti, kad apie visas žymiąsias šeimas daugiau sia ir sklinda visokiausių šnekų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Pats Glinskis, pasiti kėdamas valdovo palankumu, nekreipė dėmesio į žmonių kalbas, nors savo ruožtu visaip stengėsi pra žudyti gandų skleidėjus. Jis sumaniai slėpė krūtinėje kunkuliuojantį įtūžį, o varžovų, norinčių išlaikyti Ili- ničiui Lydos vietininkystę, elgesį, dėl kurio smarkiai pyko ir valdovas, skriausdamas kitus ir nepaisydamas savo orumo, visaip kėlė ir puolė kiekviena proga paš nekesiuose. Jis tvirtino, jog ne atlaidus, bet aplaidus valdovas aukščiausiąja savo valia, o, jeigu reikia, ir kardu netramdo tų, kurie priešinasi jo potvarkiams. Esą nėra jokio pagrindo vadinti laisvės gynimu puiky bėn pasinešusių savavaliautojų maišto, kuris galbūt šiuo metu dar nėra išryškėjęs, bet netrukus išryškė- siąs ir, jeigu skubiai nebus užgniaužtas, atnešiąs vi suomenei pražūtį.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šie ilgai aiškino kunigaikščiui Vasilijui, kad jeigu jam nuošir džiai rūpinti taika, turįs taikytis tomis sąlygomis, ku riomis kitados buvusi sudaryta sutartis tarp jo senelio Vasilijaus ir karaliaus Kazimiero, arba tomis, kurias 6 4 9 buvo sutarę karalius Aleksandras ir jo tėvas Ivanas Vasiljevičius. Kadangi Maskvos didikai atkirto, kad ne gali būti nė kalbos apie šitokias sąlygas, pradėta derė tis dėl kitokių taikos formulių. Vis dėlto ir šie legatai tiek pat tepešė, kiek ir ankstesnės pasiuntinybės, ka dangi maskvėnai nenorėjo grąžinti ne tik Smolensko žemės, bet ir nė vieno kaimo, atimto iš Lietuvos; po ilgų kivirčų pasiuntiniams nebeliko nieko kito, kaip, ne susitarus dėl taikos, išvykti iš Maskvos.
Susietas teiginys: t-004
Susieti teiginiai: t-004