Baltijos jūra

PDF 22

Tokios gynybos sistemos globoje atsivėrė ke­\nliai naudotis gausių manufaktūrų, paplitusių Flandrijoje ir \nAnglijoje, darbo vaisiais. XII amžiuje geriau susipažinta su toli­\nmesnėmis Baltijos jūros pakrantėmis. Bremeno pirkliai 1158 m. \natrado vakarinės Dvinos [Dauguvos] žiotis ir užmezgė preky­\nbinius vokiečių ryšius su tenykščiu pamariu; o apie 1192 metus, \nregis, kolonija iš Bremeno įkūrė Rygą.

PDF 140

Visų lietuvių žemių sujungimas į vieną vienetą – dar praeito šimtme-\nčio tautinio lietuvių judėjimo planų dalis, nors LDK niekuomet Rytų Prū-\nsijos, lietuvių vadinamos Mažąja Lietuva, nevaldė. Tačiau Versalyje Lietu-\nvos delegacija iškėlė Rytų Prūsijos (kurioje tarp pusės milijono vokiečių \ngyveno iki 100 000 lietuvių) teritorijos perdavimo Lietuvai ir išėjimo į \nBaltijos jūrą per Klaipėdą klausimą. Pralaimėjusi karą Vokietija tam ener-\ngingai nesipriešino, manydama sumažinti sąjungininkų intrigas.

PDF 31-32

Nors jau V amžiaus pabaigoje, \ntuoj po Romos valstybės žlugimo, \nEuropos Šiaurės kraštai kentėjo nuo \nnormanų puldinėjimų, bet jie nebu­\nvo tokie reikšmingi ir grėsmingi, \nkaip prasidėjusieji sulig didelės Ka­\nrolio Didžiojo monarchijos žlugimu. \nBūtent toje epochoje narsių piratų \nvaldomi prasti, bet mitrūs ir lengvi \nlaivai pasklido iš Skandinavijos pu­\nsiasalio po visą Baltijos pakrantę. \nSagos, kitaip sakant, senovinės tos \ntautos legendos, eilėmis ir proza\n15\n\n## Puslapis 32\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nPaskui Lietuva net iki XII amžiaus pabaigos buvo Rusios \nįtakoje, bet kratydamasi mongolų jungo, patraukė iš girių \nir, atrėmusi azijiečius, savo antpuoliais ėmė bauginti Rusią \nbei Lenkiją.

PDF 373

Tačiau jūros ploto didėjimas kartu reiškė jos vandens\nlygio mažėjimą. Visų pirma todėl, kad plačiau išsilieję\nvandenys savaime seklėja. Antra vertus, anot visų ste­\nbėjimų, Siaurės pusrutulio europinės dalies jūrų lygis\nkasmet pamažu žemėja, o dėl to nuolat anka ežerai, senka\nupės, išdžiūsta pelikės. Tad neklydo ir tie, kurie, savo\nnuomonę grįsdami stebėjimais, daro išvadą, kad Baltijos\njūra senka.

PDF 45

Taip pat nebūtina įrodinėti, jog senovės germanai3 jei\nir netiesiogiai kilę, tai giminiavosi su kimbrais nuo jų\npersikėlimo į Vakarų Europą laikų4; tai, be laibejo1, įvyko\nnetrukus po 650 metų prieš Kristaus gimimą, kai kimbrų\ngrobuoniški antpuoliai Rytuose ėmė slopti5.\n25\nKimbrų gentims, pagyvenusioms penkis, o gal kiek\ndaugiau amžių, dėl kažkokių svarbių priežasčių buvo lem­\nta pasitraukti iš Baltijos jūros pakrančių6. Ta priežastis\nbuvo šioje Siaurės Europos dalyje įvykusi stichinė ne­\nlaimė, kuri pavertė dykra žemus, pajūryje plytinčius kraš­\ntus nuo Zundo iki Oderio žiočių ir toliau į šiaurę.

PDF 24

Visi \nkiti Rusios miestai, šiauriniai ir pietiniai, perdėm susmulkintų \nkunigaikštysčių sostinės, neturėjo nei tokios reikšmės, nei lais­\nvių, kad galėtų bent kiek paveikti kaimyninius kraštus.\nEsant tokiai Europos miestų padėčiai, Lietuva, ilgiausiai at­\nsiribojusi nuo krikščionybės, valdydama nedidelį ir uostų sto­\nkojantį Baltijos pakrantės ruožą, dar su vargana žemdirbyste ir \nprekyba, vis dėlto pačiame XIII amžiaus viduryje savo žemėje \njau turėjo keletą miestų. Naugardukas jau buvo garsiojo Min­\ndaugo (Mendogo) sostinė.

PDF 259

**Pastangos sutvarkyti ūkį.** XVI amžiuje vakaruose Lietuva\nkarų jau nebeturėjo. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu, atsi-\ndarė prekybos keliai į Baltijos jūrą, kur ėmė klestėti prekyba.

PDF 179-180

Kiek vėliau Mažoji Azija pateko į Turkų valdžią; prekybos cent-\nrai, kurie grupavosi Viduržemio jūroje, tada pamažu visai Euro-\n\n\npai nustojo savo reikšmės, ir šiaurėje ėmė kurtis nauji prekybos\ncentrai. Itin gyva pasidarė prekyba Šiaurės ir Baltijos jūrose;\nčia įsigalėjo vokiškųjų miestų pirklių sąjunga, vadinamoji Han-\nza. Nuo to tad laiko (XIII amžiaus) ir Lietuvos prekyba ėmė\nkrypti į Baltijos jūrą.

PDF 86

Kova dėl Livonijos daugiausia buvo suin-\nteresuota didesnio uosto neturėjusi Lietuva, nes Lenkija turėjo Gdansko \nuostą. 1605 m. Lietuvos kariuomenė pasiekė didelę pergalę prieš švedus \nSalaspilio (Kirchholmo) mūšyje, bet ilgainiui bekariaujant Švedija atėmė \nRygą ir užvaldė Baltijos pakrantes.

PDF 100

100\n\n## Puslapis 100\n\n(Hyperborensis). Lietuvių liaudies rugiapjūtės dainose yra po­\nsakis „saulės gaivinantis spindulys“, vartojamas pasakymas Ga­\nru Kotu; matyt, tai primena padavimą apie Plinijaus14 pastebė­\ntą saulės, arba Apolono, garbinimą prie Baltijos jūros, kur gar­\nbinamoji saulė buvo vadinama Kovos. Apie tai plačiai kalba\nponas Riteris savo Siaurės senovės tyrimuose15.

PDF 28-29

12\n\n## Puslapis 29\n\nVILNIAUS\nMIESTO\nISTORIJA\nI\nKNYGA\nLAIKAI IKI KRIKŠČIONYBĖS ĮVEDIMO - \nNUO MIESTO ĮKŪRIMO IKI PAT KRIKŠTO PRIĖMIMO \nVILNIUJE 1387 METAIS\nLietuvių tautos kilmė — Normanai — Senoji gyvenvietė prie \nVilnios upės — Šventaragis — Vilnius tampa Gedimino miestu ir \nsostine — Įsikūrimas, pradinė padėtis ir miesto valdymas — \nJaunučio žlugimas — Algirdas - Pranciškonų nukankinimas — \nKryžiuočių puldinėjimai Algirdo laikais — Jogailos užmačios — \nKova su Kęstučiu — Vilniaus miestiečių įtaka toje kovoje — \nKęstučio mirtis — Vilniaus padėtis Jogailos laikais — Mūšis su \nkryžiuočiais prie miesto ir jo sudeginimas — Nuniokojamos \nVilniaus apylinkės — Išvejami kryžiuočiai— Jogaila tampa Lenkijos \nkaraliumi — Išvykimas į Krokuvą.\nNuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta \nvenedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos \nžiočių iki pat Samlandijos (Sembos). Į rytus nuo Dvinos prie \njų šliejosi estų, gausios suomių padermės atšakos, gyven­\nvietės.

PDF 145

Skitai gintarą turėdavo gauti keliu,\nėjusiu palei Baltijos jūrą upe, kuri į ją įteka. Mokslininkai klydo ma­\nnydami, jog tai galėjo būti Prieglius arba Vakarų Dauguva. Čia tin­\nkamiausias\nbūtų\nNemunas,\nnes\nlabiausiai\nsusijęs\nsu\nPripete.

PDF 144

Čia dar kartą pakartosime\naukščiau minėtą pastabą (§ 25, 26) apie kai kuriuos vie­\ntinius pokyčius, kuriuos sukėlė dideli potvyniai ar ilga­\nlaikiai smarkūs-šiaurės vėjai. Šie pokyčiai labiausiai pa­\nveikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos\nžiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius ju­\ndesius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės\ndrebėjimai2. Kalbant apie mūsų žemės formavimąsi, ne­\n1 Vienas milžinas, suspaudęs savo rankoje Atos kalną, nusviedė\njį iš Trakijos į Makedoniją (Noet Fr.

PDF 157

Dar reikia nepraleisti, kad toji pati Palanga, nuo seno gar­\nsėjanti religiniu pamaldumu, buvo senas uostamiestis ar dėl\naukštesnio vandens lygio Baltijos jūroje, ar dėl smėliu dar ne-\n30\nPatyrinėjus chronologiją, paaiškėja, kad Birutė gimė apie 1331\nmetus, ištekėjo 1348 metais, Vytautą pagimdė 1350 metais, liko naš­\nle 1382 metais, mirė 1416 metais. Prižiūrėjo Praurimės aukurą be­\nveik 18 metų.\n156\n\n## Puslapis 156\n\nužneštos pakrantės.

PDF 22

Revelis [Talinas] už savo \natsiradimą dar anksčiau turi būti dėkingas danams. Teutonų \nordinas, XIII amžiuje pavergęs prūsus ir prislopinęs lietuvių pa­\ngonybę, Baltijos pakrantėse pagausino miestų ir pilių. 1255 me­\ntais iškilo Karaliaučius, įkurtas padedant Čekijos karaliui Oto­\nkami; Torunę -1235 metais, Malburgas [Marienburgas] -1281 \nmetais, pastatyti kryžiuočių; galiausiai XIV amžiuje buvo įkurti \nbemaž visi Varmės miestai.

PDF 30

Iš tokio \ntrijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos \nradosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai bu­\nvo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje \nLietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsis­\nkyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur­\nšius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba \ntikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos \niki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki \nNemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, \nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu \npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu­\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, \niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, \nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

PDF 252

Tad pakalbėkime apie kiekvieną sritį atskirai.\n245\nTikrosios Prūsijos siena ėjo Vyslos žemupiu, Baltijos\njūra ligi Nemunyno žiočių, paskui atsiribojo nuo Rusios\nsiena, kurią parodėme anksčiau (§ 223), net iki Širvintos\nupės, vėliau žinoma siena su Mazovija, Michalovo ir Dob-\nrynės žemėmis. Po kurio laiko kryžiuočiai pastūmė sieną\nligi Nemuno žemupio, o po 1436 metų susidarė dabartinė\nsiena su Žemaitija (§228).

PDF 150-151

Warsz. \nrašo, kad jo laikais buvę „Vytauto \nužrašai Krokuvos pilyje, karaliaus \niždinėje, kuriuose prisipažįsta susi­\ntaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skir­\ngaila dėl Lietuvos Didžiosios Kuni­\ngaikštystės viršenybės, ir taip pat su \njuo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną \npriešą, išskyrus Lenkijos karalių\", - \nką savo laiškais ir Vytauto žmona \nOna patvirtina.\n134\n\n## Puslapis 151\n\nIl KNYGA\nTačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas \nVytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, ku­\nrie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o \nvakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiauri­\nnės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epo­\ncha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, \nnesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis ne­\nvaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias \napgultis.

PDF 214

Senovės tyrinėtojai ne­\nabejoja, jog budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvena­\nmųjų vietovių ir įsikūrė iš dalies taikiai, iš dalies gal iš­\nstumdami kitas gentis prie Nemuno, o vėliau ir Vyslos,\nDauguvos, — tai nedvejodamas pasakoja Osolinskisk Prie\njūros skubančio Nemuno vaga atvedė iki žygio j vakarus\npabaigos. Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma de­\nra laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte,\niš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tun-\nmanas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai\natsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau\nužėmė Sembą ir gintaro kasyklas2.

PDF 191

Tačiau šie, bijodami imperato­\nriaus žiaurumo, išžudė kvietėjus, du ar tris kartus atplaukusius pas\njuos, o patys jų laivais nuplaukė į Juodąją jūrą. Iš čia jie per miš­\nkingas stepes (didelė tų miškų dalis šiandieną iškirsta, ir šios vietos\nvadinamos Rusija, Podolija ir Lietuva), kur kitados romėnai keliau­\ndavo medžioti, prasiskverbė ligi Baltijos jūros...) Joan.

PDF 514

Tuo tarpu\nmiškuose, prikirtę medžių, suvertę juos kaip papuolė į\nkrūvas, lietuviai užvertė visas praminąs, kuriomis net­\ngi nešuliais neapsikrovę pėstininkai negalėjo prasibrau­\nti, o juo labiau — sunkieji raiteliai. Štai todėl Livoni­\njos kariai pasuko prie Baltijos jūros, tikėdamiesi, kad\napie Palangą, smėlėtame pajūryje, bus rečiau medžių\nir lygesnis kelias. Atspėję jų sumanymą, lietuvių kariai\nprikasė vieškelyje daugybę nedidelių griovių, padengė\njuos plona, nepastebima, bet žirgo neatlaikančia dan­\nga, o patys išsislapstė gretimuose miškuose.

PDF 429

Dabar pateiksime šį lietuvių mitologijos gabalėlį.\nNuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori­\ntetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks­\nčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo\nVyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur\nslavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žy­\nniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos\npavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo\nkrivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religi­\nnių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis.

PDF 172

Tačiau senovės autoriai paliko ir iš dalies teisingų aprašymų. Plinijus, vadinda­ mas gintaringą salą Glessaria, leido nedviprasmiškai su­ prasti, kad romėnų kariai žinojo šią žemę ir, ko gero, pelnėsi iš jos grobių4. Kiek vyresnis už Plinijų istorikas Melą Pomponijus apie Baltijos jūrą kalba ne itin aiškiai, bet rodo puikias žinias šaltinių, kuriuos panaudojo savo 1 Strabo.

PDF 372

Bet pelnytai atiduota derama pagarba rašytojui teikia dau­ giau garbės negu jo mokslingumo įrodymai ir subtilaus sąmojo požymiai. Be to, užuot smaginę mūsų skaitytojus patraukliai sumanytais pasakojimais, privalome ieškoti tiesos ir esmės. Baltijos jūra atsirado tuomet, kai buvo užpilta didžiu­ lė dalis Vakarų okeano ar jo didelės įlankos, apribotos Skandinavijos pusiasalio, Suomijos, Ingrijos, Estijos pa­ krančių, po to sausumos ploto lanko forma nuo Vakarų Dauguvos žiočių iki Oderio žiočių, šią apvalainę kraštinę vedant per žemes ir kraštus, kur randama pirmykščių uo­ lienų.

PDF 172

Tačiau senovės autoriai paliko ir iš dalies teisingų aprašymų. Plinijus, vadinda­ mas gintaringą salą Glessaria, leido nedviprasmiškai su­ prasti, kad romėnų kariai žinojo šią žemę ir, ko gero, pelnėsi iš jos grobių4. Kiek vyresnis už Plinijų istorikas Melą Pomponijus apie Baltijos jūrą kalba ne itin aiškiai, bet rodo puikias žinias šaltinių, kuriuos panaudojo savo 1 Strabo.

PDF 34

Be minėtų santykių ¡su go­\ntais, jau žinome apie dažnus skandinavų apsilankymus \nBaltijos jūros rytinėse pakrantėse, mat pastaruosius ypač \nviliojo pelninga prekyba gintaru, kurį tų pakrančių gy­\nventojai rinkdavo.