Ariogalos-Dubysos rajone ištisą savaitę buvo siaubiama, degintos lietuvių sodybos ir nuotykių ieškotojai keliami į riterius.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 261
(^254) **n** skyrius: valstybės iškilimas kus Austrijos hercogui Albrechtui II su 62 riteriais ir 2000 paprastų karių ir palydovų. Drauge atvykęs poetas Petras Suchenwirt davė to iškilmingo žygio, kuriam vadovavo pats magistras, daug įdomių smulkmenų. Jis vaizdingai eilėmis aprašė, kaip ištisą savaitę buvo švaistomasi Ariogalos — Dubysos rajone, kokie vynai buvo geriami, kaip nuotykių ieškotojai, nudeginę lietuvių sodybas, dešimtimis buvo keliami į riterius, o jų tarpe ir pats Albrechtas^25.
1352 m. vasarį Kniprodė smarkiai teriojo Ariogalos, Gaižuvos ir Raseinių sritis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Po 1348 m. iš vakarų į Pabaltijį atslinkęs didysis maras («juo doji mirtis»), įprastai guldęs ketvirtadalį gyventojų, bent porai metų pritildė karo veiksmus. Bet jau 1352.II. Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis; tik dėl staigaus polaidžio jis turėjo gana nuostolingą grįžimą^12.
1950 m. liepos 22 d. prie Ariogalos ir Vilkijos rajonų ribos MGB 208-ojo pulko kareiviai puolė partizanų bunkerį Daugėliškių miške.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 241
Kazimieraicio * : Li Ores / Wyinlavas DAUGĖLIŠKIŲ KAUTYNES ) Leipalingis Armoniskis e OVolozynas Š 2 = AS ie o righ tinė Bastūnaio | rakelii Subatninkai J a 1950 m. liepos 22 d. ties Ariogalos ir Vilkijos raj. riba, Les- DAS Atarcinkonys sie 01 „Lieniškės, 7 “Ohurotiskés čių k. rajone, Daugėliškių miške MGB 208-ojo pulko kareiviai FO im ; . „3 . P + ms auyči, y. sinitie) —"BALTAR JOS S puolė partizanų bunkerį. Žuvo 5 partizanai, (tarp jų LLKS “ : | 2 OVija s prezidiumo sekretorius) ir 4 Maironio rinktinés partizanai.
1352 m. vasarį Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Po 1348 m. iš vakarų į Pabaltijį atslinkęs didysis maras («juo doji mirtis»), įprastai guldęs ketvirtadalį gyventojų, bent porai metų pritildė karo veiksmus. Bet jau 1352.II. Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis; tik dėl staigaus polaidžio jis turėjo gana nuostolingą grįžimą^12.
Ariogalos apylinkės buvo laikomos pagonims svarbia vietove, siejama su Romuva, Perkūno šventykla ir Krivių Krivaičio buveine.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 82
Vaikių krašte buvo šventoji giria, ku ri kartu su netoliese stovėjusia pilimi ir aplinkiniais pasta tais vieną naktį buvo sudeginta iki pamatų, visi gyventojai išžudyti. Baigusi kruvinus darbus, ginkluota palyda kitą die ną pasiekė Raseinių ribas, o vėliau ir Ariogalos apylinkes. Abi tos vietovės pagonims buvo labai svarbios, juk čia sto vėjo Romuva (Perkūno šventykla ir vyriausiojo vaidilos Kri vių Krivaičio pagrindinė buveinė).
Ginkluota palyda, pasiekusi Raseinių ribas, vėliau pasiekė Ariogalos apylinkes.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 82
Baigusi kruvinus darbus, ginkluota palyda kitą die ną pasiekė Raseinių ribas, o vėliau ir Ariogalos apylinkes. Abi tos vietovės pagonims buvo labai svarbios, juk čia sto vėjo Romuva (Perkūno šventykla ir vyriausiojo vaidilos Kri vių Krivaičio pagrindinė buveinė). Pakeliui viską versdama pelenais, kryžiuočių kariauna puolėsi Bisenės pilies link, pa siryžusi užimti ją šturmu, ir jau vėlų vakarą imta pulti.
Mindaugas karūnavimo metais ordinui užrašė pusę Ariogalos žemės Žemaičiuose.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 185
Už pagalbą bėdoje ir karališkos karūnos išrūpinimą Mindaugas turėjo ordinui atsilyginti. Karūnavimo metais jis užrašė Žemaičiuose po pusę žemių Raseinių, Betygalos, Ariogalos ir Laukuvos. Kita tų žemių pusė buvo užrašyta vyskupui Kristijonui (1254.III.8 ir 12 d.),^125 kuris galėjo ten tikėtis apsaugos nuo priešų puolimų ir įsistiprinti, kryžiuočiams padedant.
Kojelavičiaus pasakojime priešas, nusiaubęs Žemaitiją, su žeme sulygino Vaikių, Raseinių, Ariogalos ir Klogėnų valsčius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 205
Su šiomis jėgomis patraukęs iš Prūsijos, priešas baisiai nusiaubė Žemaitiją. Didelį kraštą — Vaikių, Raseinių, Ariogalos ir Klogėnų valsčius jis sulygino su žeme. Apmalšinus žudynėmis širdis, kai, pykčiui lėgstant, gėda apėmė ginkluotus karius, kad nelyginant plėši kai siaubia beginklius žmones ir kaimiečių lūšneles, 1322 m eta i V o k ie č ių ir k r y ž iu o čių š v e n ta sis karas prieš lietu viu s Šiais dalykais ir rūpinosi Gediminas, kai jį užgriuvo naujos bėdos.
Prūsų magistras su Bavarijos grafo Volfgango ir Livonijos kryžiuočių parama visiškai sunaikino Ariogalos, Pernaravos ir Labūnavos žemes.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 245-246
Neatnešė ato\nkvėpio nė kitų metų sausis. Prūsų magistras, sulaukęs\nparamos iš Bavarijos grafo Volfgango ir Livonijos\nkryžiuočių, kalaviju ir ugnimi nusiaubė visą Lietuvą:\nAriogalos, Pernaravos ir Labūnavos žemės Žemaiti\njoje tapo visai sunaikintos. Sėkmingai išsigabenus vi\nsą grobį ir išsivedus visus belaisvius, grėsmingai įsi\nveržė į Lietuvą Prūsijos maršalas Šindekopfas ir\n2 47\n\n## Puslapis 246\n\napsupo Gardiną; kadangi Pat-\n1363 m e ta i\nrikas, vadovavęs pilies gyny-\nP iū sų\nž y g ia i\nį\nLie-\nbai, narsiai atrėmė keletą\ntu v ą ir Ž e m a itiją\nantpuolių, kryžiuotis, išsiža\ndėjęs minties užimti pilį, iš\nsiuntė karius niokoti kaimų.
Narbutas Liutaurą vadina jūrų karžygiu ir rašo, kad jis 1262 m. atstatė senovinę Ariogalą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 214
Kai XII amžiuje kunigaikštis užkariavo šitą šalį, Imino vaikai\ntis Glapiminas sugrįžo atgal į Lietuvą. Jo sūnus Sutinkąs, o\nvaikaitis Dormunimundas valdė Žemaitijoje. Šiojo sūnus Liu\ntauras, jūrų karžygys, 1262 metais atstatė senovinę Ariogalą.
Narbutas rašo, kad Liutauro sūnus Vytenis, gimęs 1232 m. Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje ir vėliau su tėvu valdė Polocko kunigaikštystę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 213
O Lietu vos ponai 1264 metais visuotiniame suvažiavime, jau po Tre niotos mirties, nusiuntė Liutaurą užimti Polocko, kad šis val dytų jį kaip vietininkas. Liutauro sūnus Vytenis, gimęs 1232 metais Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje; jis išgarsėjo rusų ka ruose su totoriais, buvo paimtas į nelaisvę, buvo Batu stovyk loje, Kumanų žemėje, pagaliau grįžo ir valdė Polocko kuni gaikštystę kartu su savo tėvu. Tebesitęsiančios tarpusavio ko vos Lietuvoje buvo daugelio valstybės permainų priežastis.
Narbutas Ariogalos pavadinimą kildina iš keliautojų posakio „E-ira galas, nėra galo“, ištarto susidūrus su kliūtimis miškuose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 220
Taip atsirado Čekiškės (Czekiszki) pa vadinimas; dabar taip vadinamas miestelis. Plaukdami tolyn, jie pateko į neaprėpiamus miškus ir, susidūrę su daugybe kliū čių, trukdančių toliau keliauti, kalbėjo: E-ira galas, nėra ga lo; toji vieta buvo praminta Eiriogala (Ariogala), o miestelis iki šiol tebesivadina tokiu vardu. Siek tiek pasistūmėję upe aukštyn, jie įsitikino, kad galima pasiekti užsibrėžtąjį tikslą, ir uždainavo dainą, išreiškiančią džiaugsmą, kad jau kelio nės pabaiga: Bet ir galas, bet yra galas; iš to kilo Betygalos (Betygola) pavadinimas.
Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis; tik dėl staigaus polaidžio jis turėjo gana nuostolingą grįžimą^12.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Po 1348 m. iš vakarų į Pabaltijį atslinkęs didysis maras («juo doji mirtis»), įprastai guldęs ketvirtadalį gyventojų, bent porai metų pritildė karo veiksmus. Bet jau 1352.II. Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis; tik dėl staigaus polaidžio jis turėjo gana nuostolingą grįžimą^12.
Teodoras Narbutas Ariogalą apibūdina kaip Liutauro tėvoninės valdos sostinę, vieną seniausių krašto tvirtovių ir miestų bei Stulpų herbo giminės buveinę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 269
Vytenis buvo sūnus Liu\ntauro, kunigaikščio, kitaip tariant, didiko, turėjusio ne\nmažą tėvoninę valdą su sostine — Ariogala — viena iš \nseniausių šioje žemėje tvirtovių ir miestų, Stulpų herbo \ngiminės buveine1 2.
Teodoro Narbuto perteikiamoje kronikoje didysis kunigaikštis, lankydamasis Žemaitijoje ir keliaudamas per Ariogalos dvarą, pastebėjo mažą Vytenį bei pasiėmė jį su savimi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 270
Didysis \nkunigaikštis, kronikos žodžiais, lankydamasis Žemaitijoje, \nkeliavo per savo Ariogalos dvarą ir išvydo tą Vytenį, bu\nvusį dar mažą berniuką; pamatęs, kad tas vaikas labai \ngražaus veido ir dailiai nuaugęs, pasiėmė jį su savimi.
Ariogalos apylinkės buvo niokojamos keturias dienas.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 154
Pirm iausia keturias dienas buvo niokojamos Ariogalos apylinkės.
Ariogalą Teodoras Narbutas mini tarp vidurinių sričių, į kurias planuojant ekspediciją siūloma rašyti Brandenburgo markgrafui.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 531
Tačiau jei norėtų į vidurines sritis, tokias kaip Vilnius, Vi duklė, Raseiniai arba Ariogala, ruošti ekspediciją, tada terašo Brandenburgo markgrafui, kad nori paviešėti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kai priešai sugrįžo į Prūsiją, užgriuvo dar di desnė nelaimė — badas, siau- B adas L ie tu v o je binga našta užgulęs visą Lie tuvą, galimas daiktas, dėl to, kad tais metais apskritai visur buvo blogas oras, net gi Lenkijoje bei Rusioje, galbūt dėl to, kad dėl nuo latinių priešo antpuolių iš baimės niekas nebedirbo žemės ar iš viso nebuvo kam ją dirbti. Neatnešė ato kvėpio nė kitų metų sausis. Prūsų magistras, sulaukęs paramos iš Bavarijos grafo Volfgango ir Livonijos kryžiuočių, kalaviju ir ugnimi nusiaubė visą Lietuvą: Ariogalos, Pernaravos ir Labūnavos žemės Žemaiti joje tapo visai sunaikintos. Sėkmingai išsigabenus vi są grobį ir išsivedus visus belaisvius, grėsmingai įsi veržė į Lietuvą Prūsijos maršalas Šindekopfas ir 2 47 apsupo Gardiną; kadangi Pat- 1363 m e ta i rikas, vadovavęs pilies gyny- P iū sų ž y g ia i į Lie- bai, narsiai atrėmė keletą tu v ą ir Ž e m a itiją antpuolių, kryžiuotis, išsiža dėjęs minties užimti pilį, iš siuntė karius niokoti kaimų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Iš jos sūnūs: Manvydas (Montwid, tai reiškia: Vidos pasaulis) gimė 1276 metais ir Na rimantas (Narimund, tai reiškia: Pasaulio pabaiga, nes Vida mirė tuoj po jo gimimo) - 1277 metais. Antroji žmona buvo Smolensko kunigaikštytė Olga. Išjos sūnūs: Algirdas (Olgerd, tai reiškia: Olgos meilė4 5), gimęs 1296 metais, ir Kęstutis (Kiej- stut, tai reiškia: Klastūnas - Fortelnik) - 1297 metais.