Ariogalos-Dubysos rajone ištisą savaitę buvo siaubiama, degintos lietuvių sodybos ir nuotykių ieškotojai keliami į riterius.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 261
(^254) **n** skyrius: valstybės iškilimas kus Austrijos hercogui Albrechtui II su 62 riteriais ir 2000 paprastų karių ir palydovų. Drauge atvykęs poetas Petras Suchenwirt davė to iškilmingo žygio, kuriam vadovavo pats magistras, daug įdomių smulkmenų. Jis vaizdingai eilėmis aprašė, kaip ištisą savaitę buvo švaistomasi Ariogalos — Dubysos rajone, kokie vynai buvo geriami, kaip nuotykių ieškotojai, nudeginę lietuvių sodybas, dešimtimis buvo keliami į riterius, o jų tarpe ir pats Albrechtas^25.
1352 m. vasarį Kniprodė smarkiai teriojo Ariogalos, Gaižuvos ir Raseinių sritis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Po 1348 m. iš vakarų į Pabaltijį atslinkęs didysis maras («juodoji mirtis»), įprastai guldęs ketvirtadalį gyventojų, bent porai metų pritildė karo veiksmus. Bet jau 1352.II. Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis; tik dėl staigaus polaidžio jis turėjo gana nuostolingą grįžimą^12.
1950 m. liepos 22 d. prie Ariogalos ir Vilkijos rajonų ribos MGB 208-ojo pulko kareiviai puolė partizanų bunkerį Daugėliškių miške.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 241
Kazimieraicio * : Li Ores / Wyinlavas DAUGĖLIŠKIŲ KAUTYNES ) Leipalingis Armoniskis e OVolozynas Š 2 = AS ie o righ tinė Bastūnaio | rakelii Subatninkai J a 1950 m. liepos 22 d. ties Ariogalos ir Vilkijos raj. riba, LesDAS Atarcinkonys sie 01 „Lieniškės, 7 “Ohurotiskés čių k. rajone, Daugėliškių miške MGB 208-ojo pulko kareiviai FO im ; . „3 . P + ms auyči, y. sinitie) —"BALTAR JOS S puolė partizanų bunkerį. Žuvo 5 partizanai, (tarp jų LLKS “ : | 2 OVija s prezidiumo sekretorius) ir 4 Maironio rinktinés partizanai.
1352 m. vasarį Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Po 1348 m. iš vakarų į Pabaltijį atslinkęs didysis maras («juodoji mirtis»), įprastai guldęs ketvirtadalį gyventojų, bent porai metų pritildė karo veiksmus. Bet jau 1352.II. Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis; tik dėl staigaus polaidžio jis turėjo gana nuostolingą grįžimą^12.
Ariogalos apylinkės buvo laikomos pagonims svarbia vietove, siejama su Romuva, Perkūno šventykla ir Krivių Krivaičio buveine.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 82
Vaikių krašte buvo šventoji giria, kuri kartu su netoliese stovėjusia pilimi ir aplinkiniais pastatais vieną naktį buvo sudeginta iki pamatų, visi gyventojai išžudyti. Baigusi kruvinus darbus, ginkluota palyda kitą dieną pasiekė Raseinių ribas, o vėliau ir Ariogalos apylinkes. Abi tos vietovės pagonims buvo labai svarbios, juk čia stovėjo Romuva (Perkūno šventykla ir vyriausiojo vaidilos Krivių Krivaičio pagrindinė buveinė).
Ginkluota palyda, pasiekusi Raseinių ribas, vėliau pasiekė Ariogalos apylinkes.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 82
Baigusi kruvinus darbus, ginkluota palyda kitą dieną pasiekė Raseinių ribas, o vėliau ir Ariogalos apylinkes. Abi tos vietovės pagonims buvo labai svarbios, juk čia stovėjo Romuva (Perkūno šventykla ir vyriausiojo vaidilos Krivių Krivaičio pagrindinė buveinė). Pakeliui viską versdama pelenais, kryžiuočių kariauna puolėsi Bisenės pilies link, pasiryžusi užimti ją šturmu, ir jau vėlų vakarą imta pulti.
Mindaugas karūnavimo metais ordinui užrašė pusę Ariogalos žemės Žemaičiuose.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 185
Už pagalbą bėdoje ir karališkos karūnos išrūpinimą Mindaugas turėjo ordinui atsilyginti. Karūnavimo metais jis užrašė Žemaičiuose po pusę žemių Raseinių, Betygalos, Ariogalos ir Laukuvos. Kita tų žemių pusė buvo užrašyta vyskupui Kristijonui (1254.III.8 ir 12 d.),^125 kuris galėjo ten tikėtis apsaugos nuo priešų puolimų ir įsistiprinti, kryžiuočiams padedant.
Kojelavičiaus pasakojime priešas, nusiaubęs Žemaitiją, su žeme sulygino Vaikių, Raseinių, Ariogalos ir Klogėnų valsčius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 205
Su šiomis jėgomis patraukęs iš Prūsijos, priešas baisiai nusiaubė Žemaitiją. Didelį kraštą — Vaikių, Raseinių, Ariogalos ir Klogėnų valsčius jis sulygino su žeme. Apmalšinus žudynėmis širdis, kai, pykčiui lėgstant, gėda apėmė ginkluotus karius, kad nelyginant plėšikai siaubia beginklius žmones ir kaimiečių lūšneles, 1322 m eta i V o k ie č ių ir k r y ž iu o čių š v e n ta sis karas prieš lietu viu s Šiais dalykais ir rūpinosi Gediminas, kai jį užgriuvo naujos bėdos.
Prūsų magistras su Bavarijos grafo Volfgango ir Livonijos kryžiuočių parama visiškai sunaikino Ariogalos, Pernaravos ir Labūnavos žemes.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 245-246
Neatnešė atokvėpio nė kitų metų sausis. Prūsų magistras, sulaukęs paramos iš Bavarijos grafo Volfgango ir Livonijos kryžiuočių, kalaviju ir ugnimi nusiaubė visą Lietuvą: Ariogalos, Pernaravos ir Labūnavos žemės Žemaitijoje tapo visai sunaikintos. Sėkmingai išsigabenus visą grobį ir išsivedus visus belaisvius, grėsmingai įsiveržė į Lietuvą Prūsijos maršalas Šindekopfas ir 2 47 ## Puslapis 246 apsupo Gardiną; kadangi Pat- 1363 m e ta i rikas, vadovavęs pilies gynyP iū sų ž y g ia i į Liebai, narsiai atrėmė keletą tu v ą ir Ž e m a itiją antpuolių, kryžiuotis, išsižadėjęs minties užimti pilį, išsiuntė karius niokoti kaimų.
Narbutas Liutaurą vadina jūrų karžygiu ir rašo, kad jis 1262 m. atstatė senovinę Ariogalą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 214
Kai XII amžiuje kunigaikštis užkariavo šitą šalį, Imino vaikaitis Glapiminas sugrįžo atgal į Lietuvą. Jo sūnus Sutinkąs, o vaikaitis Dormunimundas valdė Žemaitijoje. Šiojo sūnus Liutauras, jūrų karžygys, 1262 metais atstatė senovinę Ariogalą.
Narbutas rašo, kad Liutauro sūnus Vytenis, gimęs 1232 m. Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje ir vėliau su tėvu valdė Polocko kunigaikštystę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 213
O Lietuvos ponai 1264 metais visuotiniame suvažiavime, jau po Treniotos mirties, nusiuntė Liutaurą užimti Polocko, kad šis valdytų jį kaip vietininkas. Liutauro sūnus Vytenis, gimęs 1232 metais Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje; jis išgarsėjo rusų karuose su totoriais, buvo paimtas į nelaisvę, buvo Batu stovykloje, Kumanų žemėje, pagaliau grįžo ir valdė Polocko kunigaikštystę kartu su savo tėvu. Tebesitęsiančios tarpusavio kovos Lietuvoje buvo daugelio valstybės permainų priežastis.
Narbutas Ariogalos pavadinimą kildina iš keliautojų posakio „E-ira galas, nėra galo“, ištarto susidūrus su kliūtimis miškuose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 220
Taip atsirado Čekiškės (Czekiszki) pavadinimas; dabar taip vadinamas miestelis. Plaukdami tolyn, jie pateko į neaprėpiamus miškus ir, susidūrę su daugybe kliūčių, trukdančių toliau keliauti, kalbėjo: E-ira galas, nėra galo; toji vieta buvo praminta Eiriogala (Ariogala), o miestelis iki šiol tebesivadina tokiu vardu. Siek tiek pasistūmėję upe aukštyn, jie įsitikino, kad galima pasiekti užsibrėžtąjį tikslą, ir uždainavo dainą, išreiškiančią džiaugsmą, kad jau kelionės pabaiga: Bet ir galas, bet yra galas; iš to kilo Betygalos (Betygola) pavadinimas.
Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis; tik dėl staigaus polaidžio jis turėjo gana nuostolingą grįžimą^12.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Po 1348 m. iš vakarų į Pabaltijį atslinkęs didysis maras («juodoji mirtis»), įprastai guldęs ketvirtadalį gyventojų, bent porai metų pritildė karo veiksmus. Bet jau 1352.II. Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis; tik dėl staigaus polaidžio jis turėjo gana nuostolingą grįžimą^12.
Teodoras Narbutas Ariogalą apibūdina kaip Liutauro tėvoninės valdos sostinę, vieną seniausių krašto tvirtovių ir miestų bei Stulpų herbo giminės buveinę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 269
Vytenis buvo sūnus Liutauro, kunigaikščio, kitaip tariant, didiko, turėjusio nemažą tėvoninę valdą su sostine — Ariogala — viena iš seniausių šioje žemėje tvirtovių ir miestų, Stulpų herbo giminės buveine1 2.
Teodoro Narbuto perteikiamoje kronikoje didysis kunigaikštis, lankydamasis Žemaitijoje ir keliaudamas per Ariogalos dvarą, pastebėjo mažą Vytenį bei pasiėmė jį su savimi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 270
Didysis kunigaikštis, kronikos žodžiais, lankydamasis Žemaitijoje, keliavo per savo Ariogalos dvarą ir išvydo tą Vytenį, buvusį dar mažą berniuką; pamatęs, kad tas vaikas labai gražaus veido ir dailiai nuaugęs, pasiėmė jį su savimi.
Ariogalos apylinkės buvo niokojamos keturias dienas.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 154
Pirm iausia keturias dienas buvo niokojamos Ariogalos apylinkės.
Ariogalą Teodoras Narbutas mini tarp vidurinių sričių, į kurias planuojant ekspediciją siūloma rašyti Brandenburgo markgrafui.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 531
Tačiau jei norėtų į vidurines sritis, tokias kaip Vilnius, Viduklė, Raseiniai arba Ariogala, ruošti ekspediciją, tada terašo Brandenburgo markgrafui, kad nori paviešėti.
Ariogaloje buvo įsteigta viena iš pirmųjų katalikų bažnyčių Žemaitijoje.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 259
Pirmosios katalikų bažnyčios Žemaitijoje buvo įsteigtos pietrytinėje jos dalyje — Ariogaloje, Raseiniuose, Viduklėje, Kražiuose.
1294 m. magistras ketino įsiveržti į Ariogalos valsčių, tačiau nuo šio sumanymo buvo atkalbėtas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 185
1294 viešpaties metų žiemą magistras, rūpindamasis tikinčiųjų gerove, ketino su savo kariuomene įsiveržti į Ariogalos valsčių, bet leidosi atkalbamas.