Ir aš prieš savo norą, jų valią vyk dydamas, tariau: aš priėmiau rusų tikėjimą ir pareiš kiau tai viešai žmonėms, o sykiu slaptai laikiausi savo tikėjimo, kurj pirma buvau priėmęs, krikščionių tikė jimo.
Lietuvos metraštis perteikia kalbančiojo teiginį, kad jis prieš savo norą viešai pareiškė priėmęs rusų tikėjimą, nors slapta laikėsi anksčiau priimto krikščionių tikėjimo.
Tačiau jie vertė ir mane priimti rusų tikėjimų, kad pasidaryčiau visų žmonių nekenčiamas4 . Ir aš prieš savo norą, jų valią vykdydamas, tariau: aš priėmiau rusų tikėjimą ir pareiškiau tai viešai žmonėms, o sykiu slaptai laikiausi savo tikėjimo, kurj pirma buvau priėmęs, krikščionių tikėjimo. Ir kai kunigaikštis Jogaila atsisėdo Krokuvoje ir Krokuvos karalystė 5 jį paėmė, tada aš vėl pareiškiau savo tikėjimą. Ir taip aš ir šiandien laikausi krikščionių tikėjimo.
Tada kunigaikštis Skirgaila davė žodi mano tėvui kunigaikščio Jogailos vardu ir davė jam savo ranką, ir savo vardu taip pat davė žodį ir savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį kunigaikščio Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davėj savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su kunigaikščiu Jogaila, pasitikėdami jų duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį nužudė.
Vytauto skundas — tai neabejotina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškosios istoriografijos užuomazga. Jis datuojamas 1390 m. pradžia, kada Vytautas antrų kartų emigravo pas kryžiuočius, būdamas nepatenkintas antraeilio vasalinio kunigaikščio padėtimi Skirgailos administruojamoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Parašytas, veikiausiai, pačiam Vytautui diktuojant, kryžiuočių vadovybės reikalavimu. Skunde dėstomos priežastys, dėl kurių kilo Vytauto konfliktas su savo pusbroliu Jogaila. Ir siekiama įrodyti, kad Vytautas — doras krikščionis ir katalikas, kuriam priklausanti teisė į didžiojo kunigaikščio valdžių Lietuvoje.