Narbutas vertino Stenderio latvių mitologijos straipsnius kaip saviškai pateikiančius klaidingas išvadas ir nutolstančius nuo tiesos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 126
Beje, labai gali būti, kad vėlesniais laikais ir stabmeldystei išnykus liaudis klydo apibūdindama dievybių lytį, bet ne čia esmė; tai lengvai ištaisoma, jeigu tik atsirastų kokių nors žinių apie šį dalyką. Latviai žinojo šią dievybę kaip Pilviką (Pelwihkse), kitaip Szkahde. Stenderis, tuose savo latvių mitologijos straipsniuose saviškai pateikdamas klaidingas išvadas, nutolsta nuo esmės ir tiesos.
Narbutas nurodo, kad Stenderis Barstukų vardą kildino iš latviškų žodžių Berhns ir Stuhke.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 179
Barstukai (Barstuki) Požemio dievaičiai, nykštukai. Tą vardą Stenderis išveda iš latviškų žodžių Berhns, lietuviškai bernas (Barnus), ir Stuhke - lėlė. Kitaip juos vadindavo piktukais nuo Piktas', netoli Vilniaus yra Piktukonių (Piktukance) kaimas.
Narbutas rašo, kad Stenderio laikais Latvijoje dar buvo girdėti apie žynius, traukiančius lengvatikius iš apylinkių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 299
Tokie žyniai, mokantys pagarsėti, pritraukia lengvatikius iš tolimesnių ir artimesnių apylinkių ir patys, be abejo, savęs nenuskriaudžia. Latvijoje ir dabar girdėti apie tokius žmones, sako Stenderis32. Vilkolakis (Wilkats) Latviai šitaip vadina kerėtoją, mokantį pasiversti vilku; mūsų rusinai tokį vadina Wolkotak, o lietuviai - Witkatas.
Narbutas rašo, kad Stenderis latvių Dyžą arba Dyszą laikė deive, savo ypatybėmis atitikusia Pergrubę.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Narbutas cituoja Stenderio prisiminimą, kad jaunystėje dėl „tokio bergždžio būrimo“ nekaltai nubaustas vienas žmogus.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.