Narbutas vertino Stenderio latvių mitologijos straipsnius kaip saviškai pateikiančius klaidingas išvadas ir nutolstančius nuo tiesos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 126
Beje, labai gali būti, kad vėlesniais laikais ir stabmeldystei išnykus liaudis klydo api būdindama dievybių lytį, bet ne čia esmė; tai lengvai ištaiso ma, jeigu tik atsirastų kokių nors žinių apie šį dalyką. Latviai žinojo šią dievybę kaip Pilviką (Pelwihkse), kitaip Szkahde. Stenderis, tuose savo latvių mitologijos straipsniuo se saviškai pateikdamas klaidingas išvadas, nutolsta nuo es mės ir tiesos.
Narbutas rašo, kad Stenderis latvių Dyžą arba Dyszą laikė deive, savo ypatybėmis atitikusia Pergrubę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 132
Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios -\ngėlių ir vaismedžių sodas.\nStenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią va\ndino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Per-\ngrubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle.
Narbutas nurodo, kad Stenderis Barstukų vardą kildino iš latviškų žodžių Berhns ir Stuhke.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 179
Barstukai (Barstuki) Požemio dievaičiai, nykštukai. Tą vardą Stenderis išveda iš latviškų žodžių Berhns, lietuviškai bernas (Barnus), ir Stuh- ke - lėlė. Kitaip juos vadindavo piktukais nuo Piktas', netoli Vilniaus yra Piktukonių (Piktukance) kaimas.
Narbutas rašo, kad Stenderio laikais Latvijoje dar buvo girdėti apie žynius, traukiančius lengvatikius iš apylinkių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 299
Tokie žyniai, mo kantys pagarsėti, pritraukia lengvatikius iš tolimesnių ir arti mesnių apylinkių ir patys, be abejo, savęs nenuskriaudžia. Lat vijoje ir dabar girdėti apie tokius žmones, sako Stenderis32. Vilkolakis (Wilkats) Latviai šitaip vadina kerėtoją, mokantį pasiversti vilku; mū sų rusinai tokį vadina Wolkotak, o lietuviai - Witkatas.
Narbutas cituoja Stenderio prisiminimą, kad jaunystėje dėl „tokio bergždžio būrimo“ nekaltai nubaustas vienas žmogus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 307
Buvo buriama\nstebint to rutuliuko judėjimą ir sukimąsi, ypač ieškant vagies.\nBuvo buriama iš sietelio, sukamo ant avių kirpimo žirklių.\nStenderis, kalbėdamas apie šį burtininkavimą, priduria: „Pri\nsimenu iš savo jaunystės metų, kad dėl tokio bergždžio būri\nmo nekaltai nubaudė vieną žmogų“42.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Antikos laikais panašiai būdavo apkalbama ištisa tauta, vadinta ncurais, kurie tik tam tikram laikui pasiversdavę vilkais. Vaidilutės (Wejdalotki) Tai buvo žynės, duodančios amžinos skaistybės - tikra šio žodžio prasme - įžadus; sulaužiusias tą priesaiką bausdavo 32 Lettische Grammatik. 300 ## Puslapis 300 žiauriausia mirtimi: sudegindavo gyvas, išrengtas, pakabintas ant aukšto medžio, užkasdavo gyvas arba nuskandindavo Ne mune, įkišę į odinį, akmenų prikimštą maišą ir užsiuvę kartu su katinu, šunimi bei nuodinga gyvate.