Nors ir patogio je padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vie ną tokį žygį. Juk šis kroniki ninkas pasakoja, kad apie 880 me tus, viešpataujant Danijoje karaliui Kanutui (Cnud), kai dėl pragaištingo nederliaus visiems gyventojams trū ko grūdų, buvo įsakyta kas trečią žmogų išvaryti iš valsčiaus visiems laikams.
Nors ir patogio je padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vie ną tokį žygį.
Nors ir patogioje padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vieną tokį žygį. Man vis dėlto atrodo, kad įvykis, aprašytas Petro Olai „Danų kronikoje", yra kaip tik tas, kuris, viena vertus, atbloškė Riuriką ir jo variagus į Rusiją, kita vertus, galbūt tariamąjį Palemoną su draugais - į Lietuvą. Juk šis kronikininkas pasakoja, kad apie 880 metus, viešpataujant Danijoje karaliui Kanutui (Cnud), kai dėl pragaištingo nederliaus visiems gyventojams trūko grūdų, buvo įsakyta kas trečią žmogų išvaryti iš valsčiaus visiems laikams.
Juk šis kronikininkas pasakoja, kad apie 880 metus, viešpataujant Danijoje karaliui Kanutui (Cnud), kai dėl pragaištingo nederliaus visiems gyventojams trūko grūdų, buvo įsakyta kas trečią žmogų išvaryti iš valsčiaus visiems laikams. Likimo lemties tremtiniai, sutelkę į draugę valtis, vadovaujami išsirinkto vado, persikėlė per jūrą ir įsikūrė Prūsijoje, Žemaitijoje bei Karelijoje, tarp vietinių gyventojų. Žr. P e t r i Olai. Chronic. Dan. apud Langebeck. Scriptor, rerum Danicarum. T. II.