Nors ir patogio je padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vie ną tokį žygį. Juk šis kroniki ninkas pasakoja, kad apie 880 me tus, viešpataujant Danijoje karaliui Kanutui (Cnud), kai dėl pragaištingo nederliaus visiems gyventojams trū ko grūdų, buvo įsakyta kas trečią žmogų išvaryti iš valsčiaus visiems laikams.
Nors ir patogio je padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vie ną tokį žygį.
Nors ir patogio je padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vie ną tokį žygį. Man vis dėlto atrodo, kad įvykis, aprašytas Petro Olai „Danų kronikoje", yra kaip tik tas, kuris, viena vertus, atbloškė Riuri- ką ir jo variagus į Rusiją, kita ver tus, galbūt tariamąjį Palemoną su draugais - į Lietuvą. Juk šis kroniki ninkas pasakoja, kad apie 880 me tus, viešpataujant Danijoje karaliui Kanutui (Cnud), kai dėl pragaištingo nederliaus visiems gyventojams trū ko grūdų, buvo įsakyta kas trečią žmogų išvaryti iš valsčiaus visiems laikams.
Juk šis kroniki ninkas pasakoja, kad apie 880 me tus, viešpataujant Danijoje karaliui Kanutui (Cnud), kai dėl pragaištingo nederliaus visiems gyventojams trū ko grūdų, buvo įsakyta kas trečią žmogų išvaryti iš valsčiaus visiems laikams. Likimo lemties tremtiniai, sutelkę į draugę valtis, vadovauja mi išsirinkto vado, persikėlė per jū rą ir įsikūrė Prūsijoje, Žemaitijoje bei Karelijoje, tarp vietinių gyventojų. Žr. P e t r i Olai. Chronic. Dan. apud Langebeck. Scriptor, rerum Danicarum. T. II.