Teodoro Narbuto vertinimu, Mechovita painioja jotvingių ir lietuvių kilmę, nors mini prie Drohicino dar vartotą jotvingių kalbą. Teodoro Narbuto vertinimu, Mechovitos padavimų prielaida apie jotvingių dukras esą atsispindi jaunų polesiečių išvaizdoje.
Veikiau reikėtų daryti išvadą, jog buvę keli šios Skomantų giminės kariūnai1. Mechovita maišo jotvingių ir lietuvių kilmę. Vis dėlto jis sako, kad dar jo laikais apie Drohiciną buvo kalbama jotvingių kalba ir lietuviai negalėdavo nė žodžio suprasti.
Nei inazovietėms, nei lenkėms, nei rusėms, nei lietuvėms ar kitoms europietėms moterims nebūdingi tie bruožai, kurie puošia dailias senovės jotvingių dukras, kažkada gal ištekintas už slavų jaunuolių. Si Mechovitos padavimuose esanti prielaida pasitvirtina iš pirmo žvilgsnio. Reikia pačiam pamatyti, kaip gražų šventinį vasaros rytą daili, jauna polesietė eina į bažnyčią, reikia regėti iš arti jos drabužius, judesius, figūrą, šypseną ir nepaprastai gražius dantis, ir tuomet žinovo akims atsiveria tikras azijinis grožis.