Bychovco kronikoje teigiama, kad 1368 m. Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus sulaužė taiką, pasiųsdamas Algirdui karo paskelbimą.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 48
1368 m. žygis\n\nLietuvos metraštis (Bychovco kronika)\nteigia, kad Maskvos didysis kunigaikš-\ntis Dmitrijus pats sulaužė taiką, atsiųsda-\nmas pas Algirdą „savo pasiuntinį su karo\npaskelbimu“.\n\nAlgirdas atsitraukia nuo Maskvos.
72, „PABAISKO MŪŠIS“, Lietuvos metraštis, p. 122-123.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 268
P. 72, „PABAISKO MŪŠIS“, Lietuvos metraštis, p. 122-123.
„Lietuvos metraštis“ aprašė, kad 1368 m. Algirdui su kariuomene priartėjus prie Maskvos Dmitrijus išsigando.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 49
„Lietuvos metraštis“ ypač vaizdžiai aprašo Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus reakciją 1368 m. išvydus Algirdą su jo kariuomene prie Maskvos: „išvydęs tai [...] puolė į didžiausią išgąstį ir pasibaisėjimą, nes matė, kad [...] Algirdas su savo didžia jėga atėjo pas jį, toks galingas ir stiprus, kaip buvo žadėjęs [...] ir pats Maskvos didysis kunigaikštis išjojo pas jį ir matėsi su juo, ir dovanojo [...] Algirdui nesuskaičiuo- jamą daugybę dovanų - aukso, sidabro, ir brangių perlų, sabalų bei kitų brangių ir retų žvėrių kailių, ir apmokėjo išlaidas, kurias Algirdas pasidarė žygiuodamas į Maskvos žemę“ MASKVĖNO IŠGĄSTIS bet jau nebuvo laiko kariuomenei iš visos Didžiosios Maskvos kunigaikštys- tės surinkti.
Bychovco kronikoje užfiksuotas pasakojimas apie Palangos mergelę Birutę, kuri žmonių buvo garbinama kaip dievaitė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 64
Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas apie Palangos mergelę, vardu Birutė,\nkuri žmonių buvo garbinama kaip dievaitė (Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, p.\n72).
Bychovco kronikoje Jogaila pataria Vytautui kreiptis į ciesorių, siekti karaliaus titulo ir žada padėti pas ciesorių bei popiežių.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 226
Ypač tai užak centuoja lietuviu metraštis šiais žodžiais: „Patariu tau kreiptis į ciesorių ir pačiam rūpintis, kad galėtum tapti karalium: o aš noriu tau padėti ir pas ciesorių ir pas popiežių“. „Budučy korol Jogajlo u Vitolta u Vilnie, y počnet movity bratu svojemu kniaziu velikomu Vitoltu: ražu tebe, abyś slal do Cesara, y oto bys stal štoby iesi moh korolem byty, a ja tobie chocu dopomocy u cesara y v papeža". (Pol. sobr., XVII, 525 p.).
Lietuvių kilmės iš romėnų teorija pateko į Lietuvos metraščius, tarp jų ir Bychovco kroniką.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 58-59
Perimant Vakarų kultūros idėjas, visuomenėje susipažinta su kroni- kų rašymo tradicija, atsirado poreikis pažinti savo istoriją, perimtas ir Renesanso laikais Europoje paplitęs mitas apie valdovų kildinimą iš kito krašto. Sąlygos susidarė labai palankios: senesnės istorijos nežinota, lie- 1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 59 tuvių ir lotynų kalbos panašios, taigi sukurta lietuvių kilmės iš romėnų teorija, patekusi ir į Lietuvos metraščius (Bychovco kroniką). Legendoje kalbama apie kilmingų romėnų atvykimą į Lietuvos žemę, užsimenama, kad krašte gyvena ir žmonės, nemokantys lotynų kalbos – tai yra vis- kas, ką sužinome apie nekilmingus vietos gyventojus. Kronikos autoriui tauta – tik kilmingieji krašto gyventojai. Legendoje nekeliama ir kal- bos problema: tuo metu kalba nebuvo svarbiausias tautos bruožas, nes tada egzistavo ne etninė, bet politinė lietuvių tauta, kurios pagrindinis požymis – priklausymas kilmingiesiems LDK gyventojams. Būtent šių žmonių kilmė ir istorija pasakojama Lietuvos metraščiuose. Kilmės iš romėnų teorija, susipynusi su lotynų – „romėnų“ kalbos vartojimu per visą XVII–XVIII a., buvo tam tikras atsvaros savaiminiam lenkėjimui Pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“.
Lietuviškame „Lietuvos metraščio“ leidime, išleistame Vilniuje 1971 m., žodis 45 puslapyje pateiktas kaip Litusbania.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 274
* Lietuviškame „Lietuvos metraščio“ leidime (Vilnius, 1971. P. 45) šis žodis pateikiamas kaip Litusbania (Vert. past.).
Narbutas rašo, kad Žemaitija nuo senovės plytėjo tarp Baltijos jūros, Latvijos ir Stavanijos, o per vidurį tekėjo Venta.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 278
Taip pat\nir Žemaitija nuo senų seniausių laikų plytėjo tarp Balti\njos jūros, Latvijos ir Stavanijos, o per vidurį tekėjo Ven\ntos upė, skalavusi lietuvių vinidų gyvenamąsias vietas.\n274\nNeroma — atskirai pažymėtas tikrosios Lietuvos kraš\ntas. Jo pavadinimas, be abejonės, kilęs iš Neries upės,\nnes ir kronikos kairiojoje šios upės pakrantėje esančią\nLietuvą, vadinamą Užneriu, laiko atskira ir vėliau apgy\nvendinta provincija1 2.
79, „GROBIO UŽGROBIMAS“, Lietuvos metraštis, p. 173-175.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 268
P. 79, „GROBIO UŽGROBIMAS“, Lietuvos metraštis, p. 173-175.
Pekla lietuviškai turi originalų pavadinimą Pragaras; tai su siję su kankinimu ugnimi; taigi, jei šis žodis priklausė stab meldystės filosofijai, galime daryti išvadą, kad lietuviai turė jo kančių įvaizdį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 389
Lieka tik \nspėlioti iš įvairių padavimų, pateiktų čia įvairiuose straips\nniuose, kad jie įsivaizdavo kažkokį rojų ir peklą. Rojuje mi\nrusiųjų vėlės gyvendavo dievų namuose, kurie yra danguje, \nšiauriniame Paukščių tako gale; puotaudavo kartu su jais, \ngerdavo su jais alų, mėgaudavosi malonumais, o vokiečiai, \njų tėvynės priešai, būdavo jų valdiniai, ir buvo jie laisvi nuo \nlenkų ir rusinu priespaudos. Vienas liaudies padavimas sa\nko, kad palaimintojo vėlė po mirties gaunanti šimtą juslių, \nkurių kiekviena leidžia pasitenkinti šimtu naujų malonumų. \nPekla lietuviškai turi originalų pavadinimą Pragaras; tai su\nsiję su kankinimu ugnimi; taigi, jei šis žodis priklausė stab\nmeldystės filosofijai, galime daryti išvadą, kad lietuviai turė\njo kančių įvaizdį.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
kuo rimčiausiai užtarti dėl šio dalyko. Ši, užjausdama savąją lytį, sušaukė pas save visos žemės galingesniuosius ir jiems pasakė: „Jūsų dievai nori, kad be ginklų, be kalavijų ir kitų gynimosi priemonių kariautumėte su krikščionimis“. Šitai išgirdę, jie bematant jos paklausė, ir tie, kurie galėjo pakelti ginklą, visi it vienas, smagiai nusiteikę, įsibrovė į kaimynų krikščionių žemes.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lieka tik spėlioti iš įvairių padavimų, pateiktų čia įvairiuose straips niuose, kad jie įsivaizdavo kažkokį rojų ir peklą. Rojuje mi rusiųjų vėlės gyvendavo dievų namuose, kurie yra danguje, šiauriniame Paukščių tako gale; puotaudavo kartu su jais, gerdavo su jais alų, mėgaudavosi malonumais, o vokiečiai, jų tėvynės priešai, būdavo jų valdiniai, ir buvo jie laisvi nuo lenkų ir rusinu priespaudos. Vienas liaudies padavimas sa ko, kad palaimintojo vėlė po mirties gaunanti šimtą juslių, kurių kiekviena leidžia pasitenkinti šimtu naujų malonumų. Pekla lietuviškai turi originalų pavadinimą Pragaras; tai su siję su kankinimu ugnimi; taigi, jei šis žodis priklausė stab meldystės filosofijai, galime daryti išvadą, kad lietuviai turė jo kančių įvaizdį.
Susietas teiginys: t-011