Lietuviai nepanaikino lenkams priešingų Lietuvos Statuto nuostatų ir priešinosi lenkų bandymams gauti vietą Lietuvoje. Alberto Goštauto vadovaujamas Lietuvos Statutas iki 1529 m. buvo baigtas ir Zigmanto II patvirtintas. Antroji Lietuvos Statuto laida buvo naujai perredaguota.
Kojelavičiaus pasakojime Lietuvos Statutas kartu su unijos aktais sankcionavo Ukrainos prijungimą prie Lenkijos ir pripažino karalių bei bendrą seimą suverenu.
Iš tikrųjų unijos aktai ir Lietuvos Statutas sankcionavo Ukrainos prijungimą prie Lenkijos, pripažino karalių ir bendrą seimą jungtinės valstybės suverenu, užtikrino žemės nuosavybės ir žemėvaldos teisę tik šlėktų luomo nariams, o politines teises — tik federaciją sudarantiems indigenams, o šitai konservavo baudžiavą, kliudė prekiniams ir piniginiams santykiams plėstis, miestams stiprėti ir tuo pačiu lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautybėms tapti tautomis (nacijomis). Kai 1648 m. Bogdano Chmelnickio vadovaujami sukilę ukrainiečiai bandė atsiskirti nuo Lenkijos ir sudaryti savo valstybę, Lietuvos ir Lenkijos feodalai su šlėktomis slopino juos, panaudodami ne tik jungtinės valstybės, bet ir savo valdų privačią kariuomenę.
aug kartų reikalavo jiems priešingus Lietuvos Statuto nuostatus panaikinti, bet lietuviai to nepadarė ir karščiausiai priešinosi kiekvienam lenkų bandymui gauti vietą Lietuvoje.
Kai 1522 m. bajorija pažadėjo jį išrinkti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, jo tėvas sutiko patvirtinti numatytą ruošti statutą, kuris turėjo apimti visas krašto teises. Alberto Goštauto vadovaujamas, tas darbas iki 1529 m. buvo baigtas, ir Zigmantas II, atsilygindamas už savo sūnaus išrinkimą, patvirtino statutą. Visas statutas buvo taip sutvarkytas, kad rodė Lietuvą esant visiškai savarankišką valstybę; apie ryšį su Lenkija jame nebuvo nė žodžio.
Į jį buvo įtraukti ir senieji nuostatai, kad Lietuvos urėdais negalį būti skiriami jokie svetimšaliai. Lenkams tas kaip tik labiausiai nepatiko, ir jie norėjo įrodyti, kad pagal senuosius aktus jie negalį būti laikomi svetimšaliais.