Ketvirta, jeigu įsigilinsime į laiško pabaigą, rasime jame aiškiai išreikštą norą priimti krikščionių tikėjimą ir viršesnę popiežiaus valdžią su sąlyga, kad tik niekada neturėtų įsipareigojimų Ordinui. Tas pareiškimas prieštarauja Koje- 1 a v i č i a u s (p. 272), Hermano Kornerio (Chron. p. 1006), Alberto Krantzo (Wandal. L. VIII, c. 9) teiginiams, esą Gediminas buvo prisiekęs, kad nori gyventi ir mirti savo tėvų tikėjimą išpažindamas!
33 Žr. Hermano C o r neri o, dominikono, Kroniką, Naruševičiau s t. VII, p. 342, kuris byloja: Cives oppidi Vilnae, magis faventes Ja- $il, filio Olgerdi, fratris Keystuti, cucurrerunt unus post alium, ac si furem quemdam insequerentur ad castrum [Vilniaus miesto miestiečiai, labiau palankūs Jogailai - Algirdo, Kęstučio brolio, sūnui - subėgę vienas po kito ir tarsi kokį piktadarį nuvarę į pilį].