Narbutas rašė, kad 1227 m. jotvingių antpuoliai pasiekė Voluinės Vladimirą, kur buvo suimti Sutras Monoduničius ir Stegutas Zebrovičius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 122
Taip vadų rankose buvo su kaupta turtų, nes, Mazovijos kunigaikščiui Konradui val dant, kai sykį Uchanės grafas Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus, kiek vienas jų išsipirko sumokėdamas septynis šimtus gryno sidabro grivinų, o tai yra šiandieninių lenkiškų auksinų po 22 tūkstančius 400 už kiekvieną3. Jotvingiai, nepaisy dami iš mazoviečių ir prūsų patirtų nesėkmių, gyvendami slavų Brastos kaimynystėje, 1227 metais savo antpuolius išplėtė net iki Voluinės Vladimiro, kur buvo suimti du jotvingių vadai: Sutras Monoduničius ir Stegutas Zebro- vičius. Tuo tarpu Voluinės kunigaikščiai Danielius ir Va- silka buvo priversti žygiuoti net iki jotvingių gyvenvie 1 Voigt.
Narbutas rašė, kad 1247 m. kunigaikštis Vasilka, išžygiavęs iš Voluinės Vladimiro, trečią dieną pasivijo jotvingius prie Drohičino.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 124
1247 metais jotvin\ngiai pasiekė net Holmą prie Ochodzos ir Busavnos; anuo\nmet tai buvo garsūs valsčiai, ir tas kraštas buvo labai\nnuniokotas. Kunigaikštis Vasilka, išžygiavęs iš Voluinės\nVladimiro, jau trečią dieną pasivijo juos prie pat Drohi-\nčino (dabar Kobrino apskritis). Prie pat šio miesto sienų\nįvyko kruvinas mūšis, kuriame Vasilka iškovojo puikią\npergalę, nukovęs mūšyje keturiasdešimt jotvingių kuni-\ngaikštukų.
Haličo-Voluinės (Ipatijaus) metraštyje prie 1252 m. minimi keturi dievai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 23
Ilgainiui pasakojimas apie prūsų dievų trejybę papildytas naujomis smulkmenomis ar intar- pais, iliustruotas piešiniais. Haličo-Voluinės (Ipatijaus) metraštyje prie 1252 m. minimi keturi dievai. Šią lietuvių pagonybės, kaip „pirminio gry- nuolio“, idėją ir aukštąjį panteoną, kuriame keturi dievai, patvirtina lietu- vių mitologinė geografija.
Tad Danielius, palikęs Nebrą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems jotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Ru siai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su kariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga turėjo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 123
Tuo tarpu Stegutas tikriausiai žu vo per antrąją ataką nuo kažkokio Selvo rankos. Prasi dėjus traukimuisi, Danielius pavijo jotvingių vadą Nebrą ir, ištraukęs jam iš rankų ietį, smarkiai sužeidė ir būtų jau pribaigęs, jeigu nebūtų reikėję padėti Vasilkai, kurį priešai spaudė iš visų pusių. Tad Danielius, palikęs Neb- rą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems jotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Ru siai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su kariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga turėjo patikėti Pinsko kunigaikščiui Vladimirui1 2.