Gedimino laiškų ordinams ir Hanzos miestams 1323 m. notaro parengtas dokumentas buvo Karaliaučiaus Slaptajame archyve, o Kotzebue juos paskelbė „Prūsijos istorijoje“.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 36-37
406, prisimena dar vieną Gedimino dukrą, kuri esą buvusi anuomet garbingo riterio Dovydo, Gardino kašteliono, arba tiksliau kunigaikščio, viešpatavusio Gardino valdoje, žmona. Il Gedimino laiškuose, rašytuose dominikonų ir Mažesniųjų brolių, arba pranciškonų, ordinams bei Hanzos miestams, kurių autentiškas 1323 metais notaro parengtas dokumentas yra Karaliaučiaus Slaptaja- - • - 20 ## Puslapis 37 I KNYGA gumą nuo Rusios ir toli į tą pusę išplėtęs savo valdžią, Vilnių pasirinko jo valdomų visų kraštų sostine tikriausiai todėl, kad būdamas arčiau sienų su kryžiuočiais turėjo me archyve ir kuriuos Kotzebue išspausdino savo Prūsijos istorijoje. (Žr. Preussens aeltere Geschichte, Band II, p. 353) - atsiskleidžia šio išskirtinio valdovo pastangų ženklai padaryti Lietuvą gausesne gyventojų ir pakelti jos gerovę atkviečiant iš svetur įvairiais verslais besiverčiančius amatininkus, žemdirbius ir dvasininkus.
Kai kurie Gedimino laiškai rašyti Vilniuje 1323 m. gegužės 26 d. ir Vilnių vadina karališkuoju miestu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 37
(Žr. Preussens aeltere Geschichte, Band II, p. 353) - atsiskleidžia šio išskirtinio valdovo pastangų ženklai padaryti Lietuvą gausesne gyventojų ir pakelti jos gerovę atkviečiant iš svetur įvairiais verslais besiverčiančius amatininkus, žemdirbius ir dvasininkus. Be to, iš jo laiško, rašyto popiežiui, matyti turėjus norų priimti krikščioniškąjį tikėjimą. Kai kurie tų laiškų rašyti Vilniuje, datuoti 1323 metų gegužės 26-ąja diena, kur Gediminas aiškiai jį vadina savo karališkuoju miestu, yra svarbus liudijimas, jog jau egzistavo istorinė Lietuvos sostinė.
Foigtas ginčijo Gedimino laiškų autentiškumą ir jų parengimą priskyrė Rygos arkivyskupui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 37
Tačiau Foigtas naujausios Prūsijos istorijos (Geschichte Preussens. T. IV, p. 627 sq.) autorius, kuris nenorėjo, kaip kad jo pirmtakai, Prūsijos kronikininkai, būti visada nešališkas lietuvių genties istorijos įvykių teisėjas, ginčija tų laiškų autentiškumą, tvirtindamas esą buvo parengti ir išsiuntinėti Rygos arkivyskupo, kryžiuočių priešininko.
Abejonės dėl Gedimino laiškų autentiškumo, Balińskio vertinimu, nepaneigia, kad Vilnius jau buvo miestas ir Gedimino sostinė.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 37
T. IV, p. 627 sq.) autorius, kuris nenorėjo, kaip kad jo pirmtakai, Prūsijos kronikininkai, būti visada nešališkas lietuvių genties istorijos įvykių teisėjas, ginčija tų laiškų autentiškumą, tvirtindamas esą buvo parengti ir išsiuntinėti Rygos arkivyskupo, kryžiuočių priešininko. Tačiau jo įrodymai, kurių negalima būtų pripažinti nesugriaunamais, iš tiesų kelia kiek abejonių, kurios vis dėlto negali nuneigti, kad Vilnius jau buvo miestas ir Gedimino sostinė, ir kad minoritai, pirmieji mūsų tikėjimo apaštalai, jau turėjo mieste savo prieglobstį ir šventoves.
Balińskis Gedimino laiškus dėjo į papildymus kartu su lenkišku vertimu ir Foigto pastabomis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 37
Napiersk i s, išleidęs tik dokumentų rinkinio apie Livoniją, Estiją ir Kuršą Rodyklę, yra- gal labiau vertas pripažinimo už daugelį kitų, spausdinančių savo gražbylius samprotavimus, ne kartą istorinę tiesą užtemdžiusius, istorija vadinamus. Apie Gedimino laiškus pasakytina, kad juos įdedame į papildymus kartu su vertimu į lenkų kalbą ir Foigto pastabomis. (Žr. Il priedą).
Gedimino laiškai buvo adresuoti dominikonų ordino vyresniesiems, Mažesniųjų brolių ordinui ir pajūrio miestams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 88
Rašome apie tai Jums, Šventasis Tėve, idant žinotume priežastis, per kurias mūsų senoliai paliko šį pasaulį pagoniškoj klaidatikybėj." Labai meldžia pagaliau Gediminas popiežių, kad atsižvelgtų į jo liūdną padėtį ir aiškiai pareiškia: „Esame pasirengę, kaip ir kiti kunigaikščiai krikščionys, visame kame klausyti jūsų valios ir priimti krikščioniškąjį tikėjimą, kad tik neturėtume būti budeliams, tai yra Ordino Magistrui ir riteriams, už ką nors dėkingi"**. Tuo pat metu buvo paskelbti ir kiti laiškai, kuriuos Gediminas rašė dominikonų ordino vyresniesiems, būtent į Saksoniją, Mažesniųjų brolių ordinui ir pajūrio miestams Liubekui, Rostokui, Zundui, Greifsvaldui, Štetinui ir Gotlandui, pranešdamas juose, kad kreipėsi į popiežių, prašydamas išsiųsti pas jį pasiuntinius, kad jų nekantraudamas laukiąs, kad pasiryžęs sutikti su visais popiežiaus įsakymais.
Trijuose Gedimino laiškuose buvo įrašytas antspaudo tikrumą ginantis prakeiksmas tiems, kurie juo nepatikėtų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 111
Po šių paaiškinimų apie antspaudą visuose trijuose laiškuose yra ypatingas prakeiksmas tų, kurie nepatikėtų jį esant tikrai. Contradictores huius sigilli tanquam maliciosos, fidei destructores, hereticos, mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis [Šio antspaudo niekintojus šiuo savo laišku pasmerkiame kaip bjaurius tikėjimo ardytojus, eretikus, melagius ir jokios garbės neturinčius žmonės.].
„Gedimino laiškus“ parengė V. Pašuta ir J. Stal, o leidinys išleistas Vilniuje 1966 m.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 263
Gedimino laiškai / Parengė V. Pašuta ir J. Stal.—V., 1966.
Gediminas laiškais Vakarų šalims ir miestams kvietė į Lietuvą Vakarų pirklius ir amatininkus.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 36
L I E T U V O S I S T O R I J A 36 Lietuvos valdovas Gediminas, titulavęsis Rex Lethowye ir vedęs intensyvias derybas dėl krikšto, savo laiškais Vakarų šalims ir miestams šalia krikšto kvietė į Lietuvą Vakarų pirklius ir amatininkus. Lietuvos antiizoliacinės pastangos ilgai nedavė rezultatų, o ordinų karinė agresija vertė Lietuvą visą energiją skirti karybai. Todėl kartais Lietuvos santvarka XIV a. apibūdinama kaip karinė monarchija.
Gedimino laiškai laikomi reikšmingiausiu jo politikos atspindžiu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Reikšmingiausiu Gedimino politikos atspindžiu yra laikomi jo laiškai. Nors jie dažniausiai siejami tik su pirmu Vilniaus paminėjimu rašto šaltiniuose, kartu rodo, kad Gediminas kūrė nuoseklią Lietuvos europėjimo programą. Iš jų matyti labai platus (turint galvoje tarptautinę Lietuvos izoliaciją) Gedimino politinis akiratis. Gediminas kūrė stačiatikių metropoliją, ryžosi krikštytis pats ir įkurti katalikų arkivyskupiją. Šia bažnytine politika jis sugebėjo sudominti popiežių Joną XXII, kuris jau tais laikais kėlė bažnytinės unijos idėją. Jam Gediminas ir siuntė laiškus, kuriuose pareiškė pageidavimą krikštytis: Lietuvos valdovai norį priimti katalikų tikėjimą, bet priversti gintis nuo kryžiuočių, kuriems rūpįs ne krikštas, o valstybės užkariavimas. Gediminas taip pat išsiuntė laiškus Vokietijos miestams bei vienuolijoms, pranešdamas, kad laukia popiežiaus pasiuntinių tartis dėl krikšto. Jis kvietė į Lietuvą atvykti ir čia įsikurti vokiečių riterius, pirklius, amatininkus, valstiečius, žadėjo jiems tokias pačias veiklos sąlygas kaip Europoje. Tačiau 1323–1324 m. Gedimino krikšto akcija nepavyko dėl žemaičių ir stačiatikių dvariškių pasipriešinimo.
Laiškų autorius Mazovijos kunigaikštį vadino Bonislavu, todėl, pasak kritikos, prastai žinojo to meto Mazovijos valdovą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 114
398 ir 399. Ne tik prieštaringi tokie jų santykiai, bet tas, kuris tuos laiškus rašė, klydo įsivaizduodamas Gedimino mąstyseną Mazovijos kunigaikščio atžvilgiu ir, matyt, net gerai nežinojo, kas tuo metu buvo Mazovijos kunigaikštis. Savo dviejuose laiškuose jį vadina dominus Bonizlaus dux Masovie [Bonislavas, Mazovijos kunigaikštis]0.
Gediminas laiškuose Vakarams vadinosi karaliumi, vartodamas titulą rex.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 35
LIETUVOS KRIKŠTAS P o Mindaugo nebuvo nė vieno Lietuvos valdovo, kuris nebūtų vedęs derybų dėl krikšto, o kartu dėl karūnacijos – tai lėmė karas su Vokiečių ordinais (XIII a. pabaigoje jau ir Vokiečių ordinas, nukariavęs prūsus, pradėjo agresiją prieš Lietuvą). Suvokę, kad būti pakrikštytiems Ordino kainuos pernelyg brangiai, lietuvių valdovai ieškojo naujų krikšto variantų per Čekiją, Vengriją, Lenkiją (stačiatikiškas krikštas nebūtų išsprendęs ordinų agresijos problemos). Antra vertus, visi Lietuvos valdovai vadinosi karaliais (pvz., Gediminas laiškuose Vakarams rex; Algirdas laiškuose Bizantijos imperijai – bazileus). Taip juos vadino Vokiečių ordinų šaltiniai, skirtingai nei kitų genčių, neturinčių valstybių, vadus ar net rusų žemių kunigaikščius.
Balińskis laikėsi nuomonės, kad Gedimino laiškai buvo Rygos arkivyskupo prasimanyti iš neapykantos kryžiuočiams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 115
aptinkame, o kitose to krašto žemėse 1325 metais viešpatavo kunigaikščiai - Ziemovitas ir Traidenis. Nebūtų sunku surinkti daugiau laiškų netikrumo įrodymų, bet ir šių pakaks patvirtinti nuomonei, kad tie laiškai iš tiesų buvo prasimanyti, ir būtent Rygos arkivyskupo, iš neapykantos kryžiuočiams. Baigiant šiuos svarstymus, mums dar viena pastaba dingteli.
Balińskis laiškų netikrumą grindė jų turiniu ir posakiais, kurie esą nebūdingi dar tik krikščioniu norinčiam tapti žmogui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 112
Todėl pagaliau visų įtarinėjančių prakeiksmas žodžiais, kurie galėjo sklisti tik iš lūpų žmogaus, gebančio imtis niekšybės, apgaulės, melo ir turėjusio griebtis panašių būdų tam nuslėpti. Kiti laiškų netikrumo įrodymai glūdi tiek jų turinyje, tiek posakiuose; ir viena, ir antra visai nebūdingi žmogui, dar tik norinčiam tapti krikščioniu ir tik vėliau privalėsiančiam perprasti krikščionišką mokymą ir išsilavinimą; tai veikiau žodžiai asmens, persiėmusio krikščioniškąja Bažnyčia, greitesnio ir kuo platesnio krikščionybės skleidimo troškimu ir popiežiaus garbinimu. Ir kai čia jį patrem nostrum gloriosissimum, sanctissimum, excellentissimum etc.
Gedimino laiškų netikrumo įrodymu laikyta užuomina apie Mazoviją kaip laisvą ir saugų kelią svetimšaliams į Lietuvą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 113
Pagaliau kodėl Gediminas būtų slėpęs tą priežastį nuo legatų, ypač jei ji būtų susijusi su Ordino riteriais? Trečias ir itin svarbus laiškų netikrumo įrodymas yra užuomina juose apie Mazoviją, kaip apie kraštą, per kurį kviestieji svetimšaliai galį laisvai, saugiai ir be jokių varginančių mokesčių atvykti į Lietuvą ir iš jos grįžti atgal. Taigi tą Mazovijos kunigaikštį reikėtų laikyti buvus Lietuvos valdovo sąjungininku, sutartinai veikiančiu sprendžiant svetimšalių atvykimo reikalus.
Gediminas laiške žadėjo saugoti bažnytines teises, gerbti dvasininkiją ir gausinti Dievo šlovinimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 112-113
Ir kai čia jį patrem nostrum gloriosissimum, sanctissimum, excellentissimum etc. [mūsų tėvu garbingiausiu, švenčiausiu, aukščiausiu ir kt.] pavadina, kitais metais liepia popiežiaus pasiuntiniams pasakyti: Papam vestrum nec novi, nec nosse cupio [jūsų tėvo nei pažinojau, nei trokštu pažinti]. Laiške žada: 96 ## Puslapis 113 I KNYGA et Jūra ecclesiastica protegere, clerum honorare et cultum Dei ampliare [ir bažnytines teises proteguoti, dvasininkiją gerbti ir Dievo šlovinimą gausinti], vėliau liepia atsakyti: quod ipse per Deorum potentiam iuraverit, quod nunquam aliam legem vellet assumere, praeter eam, in qua progenitores sui decesserunt [kad pats Dievų galia vykdo teisingumą ir kad jokio kito įstatymo nenori priimti, išskyrus tą, kurį jo protėviai paliko].